Praeitis alsuoja į pakaušį

Arūnas DAUGĖLA

Mokslų akademijoje spalio 12 d. įvyko istorikės, publicistės ir nuo šiol – rašytojos Ingos Baranauskienės istorinio romano „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“ (2010 m., leidykla „Žara“) pristatymas.

Šalies visuomenėje Durbės mūšio, įvykusio 1260 m. aplinkybės ir reikšmė dar ne iki galo suvoktos (pasak I. Baranauskienės, „mūšis neranda sau vietos“). Per 7-8 žemaičių savarankiškai inicijuoto karo metus Ordino riterių žuvo panašiai tiek, kiek Žalgirio mūšyje. Karo pasekmė ne tik šiaurės vakaruose visam laikui tolyn pastūmėtos Lietuvos sienos, bet ir faktinis Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės. Durbės mūšyje, kuriam lygių nebuvo nei XIII, nei XIV amžiuose, buvo sumuštos abiejų ordinų – Vokiečių ir jų atšakos Livonijos – pajėgos. Išsivadavo kuršiai, žemgaliai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas (1260-72) m.

Knygos pristatymo pradžioje kalbėjęs Tomas Baranauskas karinį žemaičių vadą Alminą (kartais vadinamą Algminu ir kitaip) pavadino kunigaikščiu net nesvarstydamas, ar jis negalėjo būti bajoras arba tiesiog karys. Inga Baranauskienė jį lokalizuoja kaip Karšuvos kunigaikštį arba vieną iš kunigaikščių bei kaip Žemaitijos seniūną, užsiminusi, jog ta tema rašanti mokslinį straipsnį. Bus įdomu paskaityti, nes šaltiniuose Alminas nevadinamas kunigaikščiu (ar kitaip skambėjusiu valdovišku titulu) – tiesiog jį žemaičiai išsirinko savo vadu ir neapsiriko. Galima sakyti, tai buvę pirmieji žinomi beveik demokratiniai rinkimai Lietuvos teritorijoje (apie pačią demokratiją XIII a. Lietuvoje kalbėti netenka).

Taigi, tema romanui įdomi. Tenka sutikti su autore, kad romanas skirtas paaugliams (nors norėjosi šio to daugiau). Ir ne tik todėl, kad kario šarvai užvelkami merginai ar vokiečių riteriai savo šarvuose vos paslenka, kad romano herojai akivaizdžiai su aukštuoju išsilavinimu... Beje, I. Ir T. Baranauskai pirmą kartą bent jau pabandė sudaryti šio svarbaus Lietuvos istorijai mūšio schemą. Gan įdomi autorės mintis apie tai, kad Durbės mūšis „sukosi apie žemaičių ir kuršių tarpusavio santykius“. Gaila, kad neišplėtota: žemaičiai teriojo Kuršą, bet mūšyje kuršiai vis tiek perėjo į jų pusę. Ar nebus taip, kad žemaičiai mūšio išvakarėse buvo, kalbant šių laikų sporto terminu, varžybų favoritais?

„Žmogus, kuris imasi rašyti istorinį romaną, turi sugebėti apsiginti savo versiją prieš mokslo visuomenę“, – sakė I. Baranauskienė. Pradžiai, matyt, reikės paaiškinti, kuo vokiečiai ketino šerti 8 tūkst. žirgų, neskaitant gurguolės.

Neskaičius knygos ir vien tik pasiklausius jos pristatymo, galima sveikinti autorę su drąsa pasinerti į literatūros vandenis. Gal jai pavyks išsklaidyti mitą, kad istorikai negali rašyti istorinių romanų?

Romantika yra gerai. Netrūko romantikos ir pristatyme – autorė minėjo ir Staliną, ir Leniną, ir tarybinės istorijos mitologiją, nors nuo tarybmečio praėjo jau du dešimtmečiai – beveik tiek, kiek egzistavo ikikarinė Lietuva. Mokslo bendruomenė dar kariauja išsivaduojamąjį karą su tarybiniais okupantais...

Opozicija, 2010.10.27 – 2010.11.09, nr. 22 (842), p. 11.