Primirštai Durbei atminti

Raimondas GUOBIS

Žinoma kunigaikščių Lietuvos tyrinėtoja, istorinio detektyvo meistrė Inga Baranauskienė Durbės mūšio 750 metų jubiliejaus proga parašė istorinį romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“, kurį išleido leidykla „Žara“.

Knygos apie Durbės mūšį viršelyje karių ietys ir karinė vėliava su Žemaitijos simboliu – meška.

Beveik 200 puslapių kūrinyje, iliustruotame nuotaikingais dailininko Šarūno Škimelio piešiniais bei užsklandomis, autorė pasakoja apie XIII amžiaus istorinius įvykius. Karūnuotas karaliumi Mindaugas, atsidėkodamas už pagalbą užrašo kalavijuočių ordinui Žemaitiją, Sėlą ir kitas valdas, bet gyventojai nusprendžia nesutikti su tokia padėtimi, nenusilenkti svetimiems. Didingų, mūšiais, pavojais, nuotykiais paženklintų istorinių įvykių fone skleidžiasi kilmingųjų jaunuolių Dovilės ir Girdvainio bičiulystė ir meilė.

Pirmaisiais karalystės metais – 1253-aisiais ordinas pasistatė mūrinę pilį Klaipėdoje, jau rudenį tą tvirtovę padedant žemaičiams šturmuoja laiveliais atplaukę sembai, karo laukas plečiasi. Nadruvoje buvusi svarbiausia Romuvos šventykla dėl nuolat gresiančių antpuolių buvo perkelta į krašto gilumą, į Romainius prie Nevėžio, kur buvo atgabenti mieguisti žalčiai, puode žarijomis smilkstanti šventoji ugnis. Susitelkę žemaičiai laimi Klaipėdos ir Skuodo kautynes ir galiausiai beveik sunaikino visą kalavijuočių kariuomenę 1260 metų liepos 13 dieną Durbėje. Ten žuvo net 150 ordino riterių ir nesuskaičiuojama daugybė paprastų karių, o žemaičiams, I. Baranauskienės manymu, vadovavo ne Treniota, bet Alminas. Vokiečių užimtose Pabaltijo žemėse prasidėjo sukilimas – į kovą pakilo kuršiai, saremiečiai, prūsai, ir pati Lietuva dar 150 metų gyveno nuolat su trumpais taikos atokvėpiais besitęsiančiame kare, kurį pergalingai vainikavo 1410 m. liepos 15 d. laimėtas Žalgirio mūšis.

I. Baranauskienės knyga baigiasi scena Vorutos pilyje, kur po Durbės pergalės atvykę vadai Treniota ir Girdvainis kviečia karalių Mindaugą į kovą prieš vokiečių riterius, o tas svyruoja, norįs taikos, galiausiai kaip kokią kepurę nusitraukęs nuo galvos meta karūną į kampą ir išsiskubina iš menės. Romanas šiek tiek primena ankstyvuosius mūsų kraštiečio, archeologo Petro Tarasenkos kūrybos puslapius.


Anykšta, 2010 m. liepos 10 d., nr. 76 (8217), p. 2.