Inga Baranauskienė

Janas Mateika. Žalgirio mūšis (1878)

ŽALGIRIS
Literatūrinis scenarijus kino filmui

Vilnius, 2009 m.


1. 1410 m. liepos 15 d., Griunvaldas
Vėlyvas rytas. Dangumi lekia vėjo genami debesys, pro kuriuos švysčioja saulė. Miškas šlapias nuo neseniai praėjusio lietaus. Nuo medžių dar krenta lašai. Vienas jų priverčia pasipurtyti žirgą.
Pamiškėje lietuvių kariuomenė rengiasi mūšiui: vieni velkasi šarvus, kiti rikiuoja žirgus trimis eilėmis, dar kiti tempia į užnugarį ryšulius. Skleidžiasi vėliavos su Vyčiais ir Stulpais.
Iš palapinės išeina apsišarvavęs Vytautas, lydimas šalmą nešančio ginklanešio. Linkčiodamas jį sveikinantiems kariams, Vytautas išeina į priekį ir pasižiūri į kitą lauko pusę, kur matyti kryžiuočių kariuomenė su savo vėliavomis. Paskui Vytauto žvilgsnis nukrypsta į kairę, kur rikiuojasi lenkų kariuomenė – pirmieji pulkai jau stojasi šalia Lengvenio vadovaujamų smolenskiečių, bet dauguma lenkų dar joja keliu.
Nuo lenkų kariuomenės atsiskiria kelioniniais drabužiais apsivilkęs ir gerokais sulytas Jogaila, lydimas raitelio su karališkąja vėliava (baltu ereliu raudoname lauke) ir joja link Vytauto.

Vytautas
Jogaila? Ar nutiko kas?

Jogaila (šokdamas nuo žirgo)
Ne, nieko nenutiko, Vytautai. (Susigėdęs) Jaudinuosi.

Vytautas (žvaliai)
Ramiai! Perkūnas mūsų pusėje! Ryte lietum apliejo kaip iš kibiro, tačiau išsimiegoti leido, o kryžiuočiams, sako, visą naktį skalbė kailį. Tie netgi palapinių negalėjo pastatyti!..

Jogaila (nusišypso ir taip pat pažvelgia į kryžiuočių kariuomenę)
Du šimtmečius su jais kariaujame – nejaugi šiandien pagaliau pasieksime lemtingą pergalę?.. (Po pauzės.) Tai darom, kaip susitarėm?

Vytautas (linktelėjęs)
Taip. Maniškiai puls pirmi ir atsitrauks, ir grįš, kai Ordinas bus patikėjęs pergale. Bet iki tos akimirkos, Jogaila, tavo lenkai privalo išlaikyti!

Jogaila
Kaip nors!.. O jei kas nors nepasiseks?

Vytautas
Tuomet žirgai tau paruošti. Grįžk ir mėgink iš naujo.

Jogaila
O tu?

Vytautas
Na, man tai Dievo teismas. Privalau įrodyti, kad motina mane pagimdė netuščiai. Vienas jų (mosteli link kryžiuočių), brolis Markvardas, turėjo įžūlumo išvadinti ją... nė nekartosiu kaip. Turiu atkeršyti už tai... na, ir už visa kita. (Juokais.) Arba pasikarti štai ant tos šakos!

Jogaila (su apsimestiniu pasibaisėjimu)
Baik tu! Krikščioniui kartis – nuodėmė! (Surimtėjęs.) Žinai, jei kartais po visko nepasimatytumėme, noriu tau padėkoti už tai, kad atvedei mane į šitą dieną.

Vytautas
Būtum ir be manęs atėjęs.

Jogaila
Ne! Nesakau, kad nesvajojau – svajojau nuo tada, kai perėmiau Lietuvos valdovo kalaviją! Bet be tavęs nebūčiau sugebėjęs. Mane kryžiuočiai visada gebėdavo apsukti aplink pirštą. Pradedant nuo to karto Dovydiškėse, prieš trisdešimtį metų... Ech, jei nebūčiau sudaręs tos prakeiktos sutarties!

Vytautas
Tu nieko blogo nenorėjai... Paliaubų tau tuomet reikėjo, nes rengeisi karui su savo vyresniuoju broliu Andrium ir Maskva.

Jogaila
Taip, bet vis dėlto man nederėjo įsipareigoti neberemti tavo tėvo! Ir dar slapta!.. Kryžiuočiai tuo pasinaudojo, kad mus sukiršintų...

Vytautas
Skirgaila irgi pasistengė. Ir sugalvok tu man, – apgulti Polocką kartu su Ordino pajėgomis! Jis gi tave tiesiog pakišo!..

Jogaila
Na, mano amžinatilsį brolelis rūpinosi tik savim... Deja, aš to nesupratau. Žinai, kai tavo tėvas atėmė iš manęs Vilnių, mane lyg būtų kas apsėdę! Galvojau vien tik apie kerštą, o mano giminėlė kurstė dar labiau... Kai visa tai prisimenu, tarsi ne aš tada prie Trakų spaudžiau rankas judviem su dėde Kęstučiu, viliodamas į spąstus, ir vis dėlto tai buvau aš...




2. 1382 m. rugpjūčio 3 d. Trakų apylinkės.
Skirgailos vedami Kęstutis su Vytautu, atsiskyrę nuo kitoje lauko pusėje stovinčios savo kariuomenės, kurią žymi vėliavos su Pėstininku (Kęstučio) ir Stulpais (Vytauto), prijoja prie Jogailos kariuomenės, kurią atitinkamai žymi Vyčio vėliava ir Skirgailos vėliava su Liūtu. Šone taip pat matyti kryžiuočių vėliava (ir jų pulkas). Bet ratais Jogaila pasitinka Vytautą su Kęstučiu labai linksmai, spaudžia abiems rankas – Vytautas kažkaip ypatingai stipriai pajuntą tą rankos paspaudimą. Paskui Jogaila pamoja joti ir jie visi joja šalin nuo kariuomenių, ir nepastebi, kad Skirgaila su Jogaila pasikeičia klastingais žvilgsniais.



3. Vis dar linksmai tebesišnekučiuodami Jogaila, Vytautas, Kęstutis ir Skirgaila įjoja į Vilniaus pilies kiemą – Vytautas su Jogaila kažką linksmai aptarinėja, Kęstutis juokais bara Skirgailą, tėviškai grūmodamas pirštu. Nenutraukdami pokalbio, visi nušoka nuo žirgų. Kieme pasirodo Jogailos motina Julijona, susižvalgo su Skirgaila ir Jogaila ir mosteli kariams. Šie šoka ant Kęstučio ir Vytauto, negailestingai parverčia juos žemėn, atplėšdami vieną nuo kito. Vytautas kažką šaukia, bando ištrūkti. Jam trenkia į smilkinį. Vytautui aptemsta akyse.

Jogaila (rodydamas į parverstą Kęstutį)
Surakinkite grandinėmis ir vežkite į Krėvą! O jį (rodo į sąmonę beprarandantį Vytautą) – į kalėjimą! (balsas aidi labiau Vytauto galvoje, negu realybėje.)


4. 1382 m. rugpjūčio vidurys. Vilnius. Šventaragis (kyšulys Neries ir Vilnelės santakoje, kairiajame Vilnelės krante).
Nebegyvas Kęstutis guli ant laidotuvių laužo. Jis aprengtas tais pačiais šarvais, kuriais vilkėjo, jodamas pas Jogailą, tačiau jo bruožai iškreipti lyg kančioje, o ant kaklo matyti juodas ruožas, likęs nuo smaugimo.
Dviejų sargybinių saugomas Vytautas stovi prie laužo ir žiūri į tėvo veidą. Kariai stato aplink laužą stačius eglių kamienus, kad susidarytų piramidė, todėl galiausiai eglių šakos užstoja Kęstučio veidą, bet Vytautas neatitraukia žvilgsnio.
Šalia stovi Jogaila su užuojautos išraiška veide. Prie jo prieina baltais drabužiais apsivilkęs žynys su dviem palydovais ir, sukdamas žvilgsnį į šalį, paduoda liepsnojantį deglą. Jogaila ištiesia jį Vytautui. Vytautas neatsigręždamas išplėšia deglą ir sviedžia jį į laužą, norėdamas kuo greičiau užbaigti apgaulingai iškilmingą laidotuvių spektaklį. Laužas užsidega, bet kažkaip nenoriai. Tiršti dūmai rangosi pažeme.
Laidotuves stebinčioje minioje šnekasi du maždaug 25-30 metų bajorai – Čiupurna ir Ginvilas.

Ginvilas (rodydamas į dūmus)
Negeras ženklas. Vėlė neranda kelio į dausas.

Čiupurma
Gal nė neieško... Kunigaikščio vietoje aš likčiau ir kasnakt sloginčiau Jogailą, jo kryžiuočiams parsidavusią motušę ir visą broliavą! (Meta niršų žvilgsnį į Jogailai už nugaros stovinčią pakylą, kurioje sėdi Julijona, Skirgaila ir kiti Jogailos broliai – Lengvenis, Vygintas, Karigaila, Švitrigaila.) Kai pagalvoji, trūksta žodžių! Jis jiems atleido jų nusikaltimus, kilniaširdiškai paliko Vitebską ir Krėvą, o jie jį suėmė, įmetė į požemį ir dar pasmaugė!

Ginvilas (netikėdamas)
Pasmaugė?! Betgi Skirgaila Krėvoje jį rado jau negyvą!

Čiupurna
Aha! O išvakarėse Kęstutį lankė Jogailos kambarinis Prokša su visa sėbrų govėda!..

Ginvilas iš siaubo išsižioja. Minioje – pasipiktinimo šurmulys.

Jogaila
Vytautai, prašau, tark žodį. Pasakyk žmonėms, kad tavo tėvas nusižudė pats.

Vytautas (atsisukęs į Jogailą su tokia išraiška, kad šis ima trauktis atgal)
Tau negana, kad aš jį... tau į rankas atidaviau? Tu nori, kad aš jį... dar ir apšmeižčiau?!

Jogaila
Kęstučio neprikelsi, o tu... Tu turi žmoną, dukterį, du brolius...

Vytautas
Ir seserį, ir motiną, – jie tau atkeršys!

Jogaila
Vytautai, prisiekiu, aš nekaltas! Aš tavo tėvo nežudžiau!

Vytautas (įsižiūrėjęs jam į akis)
Tuomet kodėl dangstai jo žudikus?

Jogaila (susigūžia ir nejučiomis meta žvilgsnį į jam už nugaros stovinčią pakylą, kurioje sėdi triumfuojanti Julijona, Skirgaila ir kiti jo broliai (Lengvenis, Vygintas, Karigaila, Švitrigaila), tuomet beviltiškai papurto galvą ir vėl kreipiasi į Vytautą)
Brolau, maldauju!.. Jeigu nepasakysi, ko prašau, man teks išsiųst į Krėvą ir tave.

Vytautas
Išsiųsk! Išsiųsk, ir kuo greičiau!

Vytautas nusisuka ir žengia link pilies, kuri matyti už Vilnelės. Sargybiniai seka iš paskos. Tuo tarpu įsidegęs laužas staiga sugriūva. Minia suūžia, Julijona ir Skirgaila pašoka džiūgaudami, kiti Jogailos broliai – sutrikę ir pasibaisėję, o Jogaila stovi niauriai vienišas. Viską užgožia liepsnos ir dūmai.



5. Dūmai išsisklaido. Vėl matyti Jogaila ir Vytautas, stovintys lauke prie Griunvaldo.

Jogaila
Žinai, tą dieną aš bemaž norėjau, kad tu mirtum.

Vytautas
Ne, nenorėjai. Būtum norėjęs, nebūtum leidęs pas mane žmonos.

Jogaila
Taip!.. Kas galėjo pagalvoti, kad Onutė gali iškrėsti tokį pokštą? Tikrai maniau, kad jos karščiausias noras – sutaikyti tave ir tavo motiną su manimi, o ji – šmaukšt ir išvedė tave sargybai iš po nosies!..

Vytautas nusišypso ir vėl panyra į prisiminimus.



6. 1382 m. ruduo. Krėva. Nedidelis kambarys trečiajame bokšto aukšte. Jame tvyro prieblanda, tik židinyje dega kelios malkos. Ant lovos sėdi sulinkęs Vytautas.
Atsidaro durys. Į kambarį įeina Ona, lydima dviejų augalotų tarnaičių. Jos apsivilkusios plačiais tamsiai pilkais apsiaustais, o galvas apsimuturiavusios nuometais. Tuo tarpu Ona vilki ryškią prigludusią suknelę, o apsiaustą laiko atmetusi į šoną – žodžiu, tarnaitės lieka šešėlyje, o Vytautienė visą dėmesį atkreipia į save.

Vytautas (puldamas prie žmonos)
Onute, kaip?! Iš kur tu čia?!

Ona
Jogaila leido tave aplankyti.

Vytautas
O mūsų mažė?

Ona
Su tavo motina. (Pritildžius balsą) Keliauja į Žemaičius.

Vytautas pakelia antakius, nori kažko paklausti, bet Ona prideda pirštą prie lūpų ir atsisuka į tarnaites. Jos prunkštelėjusios pasikelia sijonus. Viena ištraukia drabužius – tokius pačius, kokiais pati vilki. Kita nusivynioja nuo liemens ir klubų ilgą virvę.

Ona (tarnaitėms garsiai, kad girdėtų gretimame kambaryje budinti sargyba)
Atneškite mums vakarienę! Ir dar vandens! Ir dar švarių paklodžių! (Nutraukia skalbinius nuo lovos.) Čia tikras kiaulių migis!

Tarnaitės kikendamos išbėga pro duris.

Vytautas
Onute, ką tu sumanei?

Ona
Tyliau! Tau reikia bėgti. (Paduoda drabužius.) Štai apsirenk ir virvę pasiimk. Išeisi pro duris lyg niekur nieko, o tuomet laiptais ir ant sienos! Sudimantas ir Jonas pasitiks tave pamiškėje ir palydės pas mamą.

Vytautas
O tu?

Ona
Mane paskui kaip nors išlaisvinsi.

Vytautas (pasipiktinęs)
Tu nori pasakyti, kad turiu tave palikti čia?!

Ona
Man nieko nenutiks, o tu, jeigu ilgiau kalėsi, būsi nužudytas.

Vytautas
Net jeigu taip..!

Ona
Ša! Padaryk tai jei ne dėl manęs, tai dėl mamos! Tai ji viską sumanė, ir ji tavęs laukia!

Kelias akimirkas jie dar grumiasi žvilgsniais, paskui Vytautas atsidūsta ir imasi suknelės. Ona prišoka jam padėti.

Kol Vytautas rengiasi, Onos tarnaitės tai įeina, tai išeina: neša padėklus su maistu, vandens kibirus. Gretimame kambaryje budintys sargybiniai kurį laiką stebi, kaip jos siuva pirmyn atgal, bet netrukus įsitraukia į žaidimą kauliukais.
Tai pastebėjusi, pirmoji tarnaitė įeina į Vytauto kambarį ir linkteli Onai. Vytautas jau apsirengęs moteriškais drabužiais, Ona tik taiso nuometą. Pamačiusi tarnaitės ženklą, ji pagriebia nešvarias paklodes, apvynioja jomis virvės ryšulį ir įbruka jį Vytautui. Paskui pabučiuoja vyrą ir išstumia jį pro duris.

Prisidengdamas paklodėmis, Vytautas praeina pro sargybinius ir dingsta laiptų angoje. Nulipęs keletą pakopų, sutinka antrąją tarnaitę. Abudu leidžiasi žemyn iki antro aukšto. Čia yra durys į šaulių galeriją ant sienos. Vytautas prasmunka pro jas, nusimeta moteriškus drabužius, pririša virvę prie galerijos turėklo, perlipa sieną ir nusileidžia žemyn. Tarnaitė priglunda prie šaudymo angos. Ji mato, kaip Vytautas pasiekia pamiškę. Tarp medžių sušmėžuoja raiteliai. Vytautas išnyksta, bet po akimirkos pasirodo ant žirgo ir iš tolo pamojuoja, kad viskas gerai. Tuomet tarnaitė susuka virvę, surenka drabužius ir, viską paslėpusi po sijonu, grįžta į bokštą. Užkopus laiptais, ji mato, kad sargybiniai vis dar įsitraukę į žaidimą kauliukais. Tarnaitė ramiai įeina pas Oną, ir plačiai šypsodamasi linkteli. Ona susmunka ant kėdės ir atsidūsta su didžiuliu palengvėjimu. Abi tarnaitės suklumpa šalia jos.



7. Vėl Griunvaldas.

Jogaila
Žinai, kai išgirdau, kad tu pabėgai, kažkurią akimirką džiaugiausi...

Vytautas
O man, žinai, visai nebuvo linksma...



8. 1382 m. ruduo. Neries pakrantė netoli Kauno. Pamiškėje stovi raiti Vytautas ir Birutė. Už jų matyti Tautvilas su Žygimantu, Rimgailė su Sofija, jų auklė, Sudimantas, Jonas Algimantaitis Alšėniškis, jo žmona Agripina (Onos sesuo), du jų sūnūs (paaugliai), ir kelios dešimtys karių. Vytautas su Birute žiūri kaip per brastą grįžta į priekį pasiųsti žvalgai, tempdami nedidelę valtelę.
Birutė nulaužia nuo medžio šakelę, sulaužo ją į tris dalis ir, numetusi ant kelio, žiūri, kaip išsidėsto stagarėliai.

Vytautas
Ką sako burtai, mama?

Birutė
Sako, kad mūsų kelias ilgas ir vingiuotas, bet pabaigoje laukia pergalė.

Vytautas (gaižiai)
Pergalė? Prieš ką?! Žinau, Jogaila – mūsų priešas, ir vis dėlto kažkas many norėtų, kad mudu vėl būtume draugai!..

Birutė (mąsliai)
Suprantu, kaip tu jautiesi. Ir man Jogaila savas. Aš gi jį priėmiau, kai jis atėjo į pasaulį – šitomis rankomis!.. Ir gal kaip tik todėl turiu jam duoti pamoką. Valstybės negalima valdyti, rezgant sąmokslus su priešais ir žudant giminaičius – šis kelias veda į žlugimą.

Vytautas
Mama, o tau neatrodo, kad valstybę žlugdom mes? Kad esam prakeiti dievų, ir kad per mus tas prakeikimas krenta ant visų ir visko?

Birutė
Tikriausiai daugelis taip pasakytų. Tekėdama už tavo tėvo, sulaužiau amžinos skaistybės įžadą, pamyniau papročius ir padorumą... Man pranašavo, kad jeigu pagimdysiu sūnų, ateis pasaulio pabaiga!.. Ir vis dėlto jaučiau, kad šitaip lemta. Kad tu – ne, judu su Jogaila, po visko, sugebėsite sukurti naują Lietuvą. Nes jums duota draugystės dovana – nes esat vandeniu neperliejami!..

Vytautas
Dabar mes perlieti krauju!

Birutė
Ak, Vyti, neišsižadėk jo. Jogaila vieną dieną atitoks, ir tuomet jam reikės tavęs ir tavo atleidimo.

Prie Birutės ir Vytauto prijoja žvalgai.

Žvalgas
Viskas lyg ir ramu, tiktai Neris patvinusi, ir valtį radome tik vieną.

Birutė
Sodinkite į ją Rimgailę, Vytauto mažylę ir jos auklę. Aš josiu raita. (Vytautas žiojasi prieštarauti, bet Birutė jį nutraukia.) Nieko baisaus, jeigu šiek tiek sušlapsiu kojas.

Visas būrys prijoja prie vandens. Rimgailė, Sofija ir auklė sėdasi į valtelę. Žvalgai brenda į vandenį pirmi, toliau – Birutė, Žygimantas, valtelę stumiantys kariai, o Vytautas su Tautvilu užtrunka, nes Vytauto dėmesį patraukia kažkas miške už nugaros.

Tautvilas (susirūpinęs)
Ar ką nors pamatei?

Vytautas
Ne, broli, nieko.

Abudu pasuka į vandenį. Žmonių vora nusidriekia per upę, pirmieji bemaž pasiekia krantą, bet tą akimirką iš miško pasipila raiteliai su Skirgailos vėliava. Birutės ir Vytauto būrys apsisuka, bet ir užnugaryje tas pats. Vytautas su Tautvilu ir dar keliais kariais išsitraukia kalavijus ir joja priešpriešiais, dengdami įstrigusius upėje.
Vytautas nukerta vieną karį, smogia kitam, ir atsisukęs mato, kad Skirgailos žmonės jau nuginklavo Žygimantą ir sučiupo valtelę su jo dukra bei seseria. Keli kariai dar bando ginti mergaites, bet padėtis beviltiška. Tuo tarpu Birutės žirgas, nustumtas nuo brastos, kartu su savo raitele mėgina plaukti upės viduriu. Jį neša stipri srovė.
Vytautas atremia dar kelis smūgius, o kai jis vėl atsigręžia, Birutės upėje nebematyti. Vytautas sustingsta šoke. Tautvilas jį apgina nuo kirčio. Būrys pasidalinęs: dauguma – kitam krante, Skirgailos karių paimti į nelaisvę, bet keliems (tarp jų Sudimantui, Jonui Alšėniškiui, Agripinai ir dviem jų sūnums paaugliams) pavyksta prisidėti prie Vytauto ir Tautvilo. Kartu jie priverčia užpuolikus truputį atsitraukti.

Tautvilas
Vytautai, reikia trauktis! Tu nepadėsi jiems (rodo į kitą upės krantą), jei pasiduosi arba žūsi. Reikia mėginti prasimušti į Mozūrus – Danutė mus priglobs!.. Ei, mama! (Dairosi.) O kur ji? (Ir tik tada, sutikęs Vytauto žvilgsnį, viską supranta, ir taip pat sustingsta, kaip Perkūno trenktas.)

Bet Vytautas jau šiek tie atsigavęs, todėl jis čiumpa brolio žirgo pavadį ir šuoliais lekia į mišką. Juo paseka kiti. Būreliui pavyksta išnykti medžių priedangoje.



9. 1382 m. lapkričio pradžia. Mazovija. Jonušo pilis. Vytauto kambarys, Vytautas kalbasi su Danute.

Danutė
Kalbėjausi su vyru. Jonušas duos tau vieną pilį, bet privalai priimti krikštą.

Vytautas (mąsliai)
Ne, sese, krikštytis aš negaliu.

Danutė
Kodėl? Juk Tautvilas tą jau padarė!

Vytautas
Danute, mano padėtis kebli. Aš nusiunčiau Jogailai laišką, prašydamas paleisti Oną ir kitus, bet jis mainais gali pareikalauti mano paties galvos... Žodžiu, nereikia jums su manimi susisaistyti...

Tautvilas (įpuolęs pro duris ir dusdamas iš džiaugsmo)
Vytautai! Tavo Ona – ji ten, kieme! Visi jie ten!

Vytautas su Danute išbėga į kiemą ir mato iš vežimo išlipančią Oną, Sofiją, Rimgailę ir tarnaites, padėjusias Vytautui pabėgti iš Krėvos. Šalia, jau nušokę nuo žirgų, stovi Žygimantas, Rakutis ir dar keli vyrai.
Vytautas puola laiptais žemyn ir apkabina žmoną su dukra. Tuo metu į laiptų galeriją išpuola kiti Vytauto palydovai (Sudimantas, Jonas Alšėniškis su Agripina, eiliniai kariai) Visi džiugiai moja naujai atvykusiems, šurmuliuoja, glėbesčiuojasi...

Vytautas (glėbesčiuodamas Oną ir Sofiją)
Garbė dievams! Buvau praradęs viltį!..

Ona
Jogaila mus paleido, vos tik gavo tavo laišką... Deja, yra ir blogesnių žinių. (Kartu su Vytautu pasuka prie laiptų ir, kopdama jais, kalba toliau.) Skirgaila pareikalavo iš žemaičių ištikimybės priesaikos, bet šie pareiškė, kad geriau padvės, negu lankstysis prieš Kęstučio ir Birutės žudikus. Tuomet Skirgaila paliepė kelis suplėšyti ant rato. Žemaičiai, aišku, įsiuto dar labiau...

Vytautas
Ir?

Ona
Jogaila su Skirgaila atidavė juos Ordinui. Visus iki Dubysos.

Vytautas (sukrėstas ir netikėdamas sustoja laiptų viršuje)
Negali būti! Žemaičiai – tai juk Lietuva: viena tauta, tie patys žmonės!..

Rakutis (lipantis iškart už Vytauto ir Onos)
Kunigaikšti, padėtis rimta. Kryžiuočiai puls mus ryt-poryt, ir tai nebus eilinis reidas... Taigi aš atvykau pakviesti jūsų į Žemaičius! Jeigu kas ir gali mus apginti, tai tik jūs!

Vytautas (griebiasi už galvos)
Rakuti, ar proto netekai?! Kaip gi aš jus apginsiu?!

Rakutis
Jūs – geras karvedys!

Vytautas
Bet ne stebukladarys! Ne, – aš nešu nelaimes! Keliaukit pas Jogailą ir pulkit jam į kojas!

Rakutis (iš lėto purtydamas galvą)
Jogaila susidėjo su kryžiuočiais.

Vytautas
Žiūriu, ir man teks šitaip padaryti, kad jūs atgautumėte nuovoką!.. Girdėjai, ką sakiau? Rytoj pat išvykstu į Prūsus! Ne, ne rytoj, o šiandien!

Vytautas žengia į priekį, tarsi norėtų bėgti laiptais žemyn, bet mato, kad neprasibraus pro savo draugus ir giminaičius, žiūrinčius į jį kaip į beprotį. Ir tuomet Vytautui pasidaro gėda, kad besikarščiuodamas prikalbėjo niekų. Reikėtų pasakyti ką nors protingo, bet Vytautas nesugalvoja ką, ir tai jį galutinai palaužia. Vytautas puola į savo kambarį, užtrenkia duris ir prietemoje sukniumba ant grindų.

Praeina kelios juodos nevilties akimirkos, paskui durys prasiveria, įleisdamos šviesos pluoštelį. Įeina Ona ir tyli. Nesuprasi – smerkiančiai ar užjaučiamai.

Vytautas (ne kalba, o vaitoja)
Onut, ką man daryti? Žemaičiai per mane pražus... Mama jiems įteigė, kad aš – kažin koks pusdievis... O aš – ne pusdievis, aš – beviltiškas nevykėlis. Prie ko prisiliečiu, tas griūva... Pražudžiau tėvus... Pasitikėdamas Jogaila, leidau, kad mane suvedžiotų kaip naivią mergužėlę!.. Prisiekiu!.. (Konvulsyviai nusikvatoja.) Man tik suknelę užsivilkti ir eiti žmones juokinti!..

Ona (įsispeisdama rankomis į šonus)
Ak, štai kas!.. Prabilo užgautas vyriškas orumas! Kelnėtos padermės atstovui baisus pažeminimas persirengti moteriškais rūbais!..

Vytautas
Ona!!!

Ona (tyčiodamasi)
Atleisk, greitosiomis nesugalvojom tau nieko didvyriškesnio!.. Dabar turbūt kaip “tikras vyras” nusigersi iki žemės graibymo?

Vytautas (niršiai)
Aš negeriu.

Ona
Va būtent! Aš tave pažįstu bene dešimt metų ir tikiu tavim! Tu sugebėsi! Stokis, Vytautai! (Ištiesia ranką ir tiesiog jėga atplėšia Vytautą nuo žemės.)

Vytautas (žiūrėdamas į žmoną su begaline meile ir viltim.)
Aš taip norėčiau!.. Bet kaip, Onute?! Kaip? Žemaičiai per silpni, kad apsigintų.

Ona
Tuomet gal reikia padaryti taip, kaip ką tik pasakei?

Vytautas
Keliauti pas kryžiuočius?

Ona
Taip. Jie nuo pat pradžių bandė tave prisivilioti ir su Jogaila susidėjo tik dėl to, kad tu juos pasiuntei velniop! Bet jei dabar jiems pasisiūlysi, žaidimas prasidės iš naujo, mes dar pažiūrėsim, kuo jis pasibaigs.

Vytautas (pamažu užsidegdamas šia idėja)
Gal ir gerai sakai... Taip... Einam.

Laikydamiesi už rankų, Vytautas ir Ona išeina atgal į laiptų galeriją, kur visi tebestovi šnabždėdamiesi.

Vytautas (apžvelgia visus tarsi atsiprašydamas už savo nesivaldymą.)
Taigi pasitarėme ir nusprendėme. Keliaujame į Ordiną. O ten... matysime.

Visi susižvalgo. Vėl nuvilnija šurmulys.

Rakutis
Ech, aš čia kažko nesuprantu, tačiau bala nematė!..

Rakutis ištiesia Vytautui ranką, Vytautas ją spaudžia, o iš dangaus staiga ima kristi tirštos pirmosios snaigės, ir slegiančiai pilkas lapkričio prievakaris stebuklingai prašviesėja.



10. 1382 m. gruodis. Marienburgas (iš pradžių bendras pilies vaizdas, paskui magistro priėmimų menė). Ant pakylos po baldakimu sėdi didysis magistras, šalia stovi didysis maršalas. Salės pakraščiuose stoviniuoja dar apie dešimt riterių, tarp kurių ir Markvardas Zalcbachas. Visi susijaudinę šnabždasi.

Heroldas (stuktelėjęs lazda į grindis)
Lietuvių kunigaikštis Vytautas su žmona, dukra, seserimi ir broliais!

Į menę įeina Vytautas, laikantis už rankos Oną. Iš paskos eina Sofija su Rimgaile ir Žygimantas su Tautvilu. Prisiartinęs prie magistro, Vytautas priklaupia ant vieno kelio.

Vytautas (formaliai, be jokių emocijų)
Aš atvykau prašyti kilniųjų riterių pagalbos prieš savo pusbrolius Jogailą ir Skirgailą. Jei man padėsite, apsiimu tarnauti jums ir būti ištikimas Ordino pavaldinys.

Maršalas (su pašaipa)
Jaunasis kunigaikšti, o ar nemanai, kad tau reikėjo kreiptis į mus, kai dar sėdėjai Vilniuje? Dabar nebeturi nei žemių, nei žmonių...

Vytautas (į toną)
Na jau, garbusis maršale! Juk Ordinas visuomet buvo gailestingas ir susirinkdavo iš Lietuvos visas šiukšles.

Magistras (nejaukiai pasimuistęs)
Išties, mūsų tikėjimas mus verčia suteikti prieglobstį bedaliams, bet mes su jūsų pusbroliais esam sudarę sutartį, kur įsipareigojome neremti jūsų giminės.

Maršalas
Ir kunigaikštis Jogaila mums užrašė Žemaičius!

Ona (žengdama pusę žingsnio į priekį)
Garbusis maršale, jūs mėgstate medžioti?

Maršalas nustebęs dėbteli į ją.

Ona
Beje, man niekas nepasiūlys atsisėsti?

Magistras susinepatoginęs mosteli, ir Markvardas Zalcbachas atneša jai taburetę. Vytautas, pasinaudojęs situacija, pakyla, ir galantiškai padeda žmonai atsisėsti. Ona grakščiai paskleidžia aplink sijonus ir vėl įremia žvilgsnį į maršalą.

Ona
Tai apie ką aš? Ak, taip! Apie medžioklę. Manau, jūs žinote, garbusis maršale, kad nėra nieko baisesnio, negu įerzinta meška. Žemaičiai dabar yra įerzinti. Tik pamėginkite ten lįsti, ir gausit tokį atkirtį, kad kailis rūks! Na, o paskui žemaičiai paprašys Jogailą priimti juos atgal į savo globą... Šiek tiek daugiau negu prieš šimtą metų taip jau buvo, ir ordinas tuomet liko be nieko, ar ne taip? (Po pauzės.) Tik Vytautas gali priversti žemaičių mešką šokti!

Vytautas (uždėjęs ranką Onai ant peties)
Mano kunigaikštienė moka labai suprantamai paaiškinti, tiesa?

Magistras
Ordinas suteiks tau savo globą, kunigaikšti Vytautai.

Vytautas nusilenkia. Ona atsistojusi taip pat padaro reveransą.



11. 1383 m. sausio 6 d. Vilnius, didžioji menė.

Raštininkas (skaito laišką lyg pats netikėdamas)
Didysis ordino magistras maloniai praneša, kad rengiasi pavesti Žemaičius valdyti... kunigaikščiui Vytautui! Taip pat magistras prašo sugrąžinti jam kitas jo tėvui priklausiusias žemes...

Skirgaila (pašokęs nuo kėdės ir plėšte išplėšdamas laišką raštininkui iš rankų)
Kalės vaikai!

Julijona (taip pat pašokusi)
Bet aš nesuprantu, kodėl jie šitaip elgiasi! Mes tiek jiems pažadėjome!..

Jogaila (niūriai)
Na, Ordinui niekuomet negana.

Julijona (atsisukusi į jį)
Tai tu – tu kaltas! Vytautas pabėgo tik per tavo gerą širdį! O tu paleidai ir jo žmoną! Ir brolį su seserimi! Dabar net įkaitų neturim...

Jogaila
O jei turėtume, tai ką? Pakartum juos, kad aš prarasčiau paskutinius savo šalininkus?! Ir taip padoresni bajorai suka nuo manęs akis!.. (Po pauzės.) Be reikalo aš tuokart nesitaikiau su dėde Kęstučiu, dabar vis tiek reikės grąžinti Trakus Vytautui...

Julijona (pasipiktinusi)
Ne!!!

Jogaila (ironiškai)
Mūsų brangieji sąjungininkai reikalauja.

Julijona
Ne, to nebus! Ei, raštininke, parašyk magistrui, kad nesidėsime angies į užantį!

Skirgaila
Aha, ir parašyk, kad jis nesikėsintų į žemaičius! Sutartis nutraukiama!

Julijona
Teisingai! Jei reikės kariauti, mes kariausim! Žemaičiai atsimes nuo Vytauto, vos sužinoję, kad jis su Ordinu išvien!

Jogaila (ironiškai)
Tikrai? O man atrodo, kad lyginant su mūsų šeimynėle, Ordinas ne toks jau ir baisus.

Julijona
Ai, nekalbėk nesąmonių! (Po pauzės, suvokus padėties rimtumą ir prieš savo valią išsigandusi.) Bet gal tikrai reikėtų dar pasiderėti su magistru?

Jogaila niekinančiai vypteli.



12. 1383 m. liepa. Marienburgas. Markvardas Zalcbachas eina per tarp pilies vidinės ir išorinės sienos įrengtą sodą ir pamato po medžiu siuvinėjančias Oną Vytautienę ir jos seserį Agripiną.

Ona (pastebėjusi jo žvilgsnį)
Aš jus pažįstu, riteri?

Markvardas (kurtuaziškai nusilenkdamas)
Jūsų nuolankiausias vergas Markvardas iš Zalcbacho. Priklausau Ragainės įgulai.

Ona
Malonu! (Nesutrikusi, ištiesia ranką pabučiuoti ir tuoj pat pristato Agripiną.) Čia mano sesuo – Alšėnų kunigaikštienė Agripina, kunigaikščio Jono sutuoktinė.

Markvardas (pabučiavęs ranką Agripinai, vėl kreipiasi į Oną)
Seniai norėjau pasakyti, – kunigaikštienė puikiai kalba vokiškai!

Ona
Trakuose anksčiau netrūko vokiečių belaisvių, taigi išmokti buvo nesunku... Bet jūs turbūt norėjote matyti mano vyrą? Vytautai! (Vytautas atskuba iš už kampo kartu su suplukusia Sofija, Rimgaile ir Agripinos sūnumis – galima numanyti, kad jie kartu žaidė.) Brolis Markvardas mums atvežė naujienų.

Markvardas (linktelėjęs)
Magistras kviečia jus atvykti į Ragainę ir ten sušaukti žemaičius.

Vytautas (tiesdamas Markvardui ranką)
Vadinasi, derybos su Jogaila nenusisekė?

Markvardas
Jos netgi neįvyko... Nemunas buvo taip nusekęs, kad magistro laivas nepraplaukė toliau Christmemelio. O jūsų pusbrolis nepanorėjo ten atvykti. Kažkas paleido gandą, kad mes jį rengiamės suimti ir jėga pakrikštyti!

Vytautas (prisimerkęs)
Tikiuosi, kad magistras ant manęs dėl to perdaug nepyksta? (Matydamas Markvardo sumišimą.) Ak, broli! Jeigu jis nenorėtų karo, argi mane remtų?.. Kada ir kur žygiuojam?

Markvardas
Maždaug po mėnesio į Trakus. Tačiau pirma turėsite priimti krikštą.

Vytautas (kietai)
Ne. Apie krikštą negali būti nė kalbos! (Švelniau) Prieš žengdamas šį žingsnį, norėčiau įtikėti.

Markvardas (apstulbęs)
Bet...

Vytautas (linksmai ir kiek pašaipiai)
Pasitikėkit savo Dievu, riteri. Jeigu norės, jis duos man ženklą...

Vytautas pasuka sodo takeliu, su juo ir kiti. Bet kai Markvardas nusisuka, iš Vytauto veido išnyksta visas lengvabūdiškumas. Vietoj jo atsiranda gilus susirūpinimas. Ona be žodžių spusteli Vytauto ranką, ir jis jai atsako tuo pačiu.



13. 1383 m. rugsėjis. Trakai. Pusiasalio pilies apsiaustis. Iš vėliavų su kryžiais ir Stulpais atpažįstamos kryžiuočių ir Vytauto kariuomenės išsidėsčiusios priešais pilį – matyti, kad jos apylygės. Pilis intensyviai apšaudoma patrankomis, viskas skendi dūmų debesyse. Vytautas su Rakučiui ir magistras su Markvardu Zalcbachu stovi šalia patrankos ir stebi apšaudymą. Prijoja Sudimantas, lydimas Ginvilo (maždaug 30-35 metų amžiaus bajoro).

Sudimantas
Vytautai, trakiškiai (mosteli į savo palydovą) nori tartis.

Ginvilas (nusilenkęs)
Taip, kunigaikšti. Jeigu priimsi mus kaip sąjungininkus, mes atiduosime jums pilį ir stosime po tavo vėliava.

Vytautas (šiek tiek ironiškai)
Nejau nenorit kautis už Skirgailą?.. (Nusijuokęs) Tiek to... Aš priimu jūsų pasidavimą ir tikiuosi, kad man tarnausite uoliau nei mano pusbroliui. (Ištiesia bajorui ranką)

Ginvilas (spausdamas Vytauto ranką)
Valdove, ar teisybė, kad tu neleidai vokiečiams savęs pakrikštyti?

Vytautas (šypsodamasis)
Kol kas dar ne.

Ginvilas (džiugiai)
Tai sveikas sugrįžęs į namus!

Vytautas su Ginvilu, Rakučiu ir Sudimantu pasuka žirgus prie pilies vartų. Prie jų prisijungia ir Žygimantas su Tautvilu. Magistras taip pat paspaudžia žirgą, kad neatsiliktų. Prie jo savo ruožtu prisijungia maršalas ir kiti kryžiuočiai.
Būrys įjoja į pilies kiemą. Čia išsirikiavę kariai pradeda sveikinti Vytautą – iš pradžių nedrąsiai, bet paskui vis entuziastingiau. Kryžiuočius jie ignoruoja, todėl magistras ir maršalas sutrikę susižvalgo.

Maršalas
Jis tampa pernelyg galingas: iš pradžių žemaičiai, o dabar ir Trakai!.. (rodo į pilies įgulą)

Magistras be žodžių linkteli ir prijoja prie Vytauto, kuris jau nušokęs nuo žirgo.

Magistras
Mano jaunasis drauge, su Dievo padėjimu grąžinome jums tėvoniją, bet ar pajėgsite ją išlaikyti?

Vytautas
Ką norit pasakyti, godotinas magistre?

Magistras
Manau, kad bus geriausia Trakuose palikti mūsų įgulą, o jums mes duosim Naująjį Marienburgą – jūsų buvusią Veliuoną.

Vytautas iš pradžių tarsi nori prieštarauti, bet paskui gūžteli pečiais.

Magistras
Ir dar aš reikalauju, kad jūs nedelsdamas išsižadėtumėt savo pagoniškos klaidatikybės! (Jis linkteli ir grįžta prie saviškių.)

Žygimantas
Tai ką dabar darysim?!

Vytautas
Nieko. Lauksim. Jogaila Trakus atsiims, todėl geriau tegu atsiima iš jų.

Žygimantas
O kaip dėl krikšto?

Vytautas
Na, aš, matyt, niekur nedingsiu... Bet tu, Žygimantai, gali. (Jis paplekšnoja brolį per pečius)



14. 1383 m. lapkritis. Trakai. Susisupęs į kailinius, Jogaila stebi, kaip vyksta pilies tvarkymo darbai – išorinė siena išvarpyta sviedinių. Pro vartus kariai išvaro būrį kryžiuočių belaisvių. Jogaila akimirką žiūri į juos, bet paskui vėl niūriai panarina galvą. Prie jo prieina Skirgaila.

Skirgaila
Ar jau žinai naujieną? Mūsų brangusis Vytautas patapo Vygandu!

Jogaila
Taip, o Žygimantas nuo krikšto išsisuko.

Skirgaila
Sako, kad jis susirgo.

Jogaila
Apsimetė sergąs! Dabar visi tik apie tai ir šneka, kaip Vytautas gražiai apmovė Ordiną.

Skirgaila
Ai, ko tu toks surūgęs?

Jogaila
O ko man džiaugtis?! Trakus atsiėmėm, tačiau pilis sugriauta. Vilnius be priedangos. Be to, mes nebeturime Žemaičių, Kauno, Rumšiškių...

Skirgaila
Mums reikia sąjungininko. Klausyk, tau jau senokai metas vesti, o Maskvos didysis kunigaikštis turi dukrą...

Jogaila (priekaištingai)
Ak, štai dėl ko judu su motušėle šnabždatės!..

Skirgaila
Jogaila, baik! Mintis gera.

Jogaila
Tikrai? Ir kuo gi Dmitrijus Ivanovičius mums pagelbės? Totoriai jam neseniai užkūrė tokią pirtį, kad jis jiems netgi savo sūnų įkaitu atidavė. Maskva dabar silpna...

Skirgaila
Tai ir gerai! Sutarsim dėl rytinių sienų ir galėsim visas jėgas sutelkti čia.

Jogaila
Nebūk naivus! Dmitrijus – jei apskritai sutiks derėtis – mėgins pasinaudoti mūsų silpnumu! Turbūt pareikalaus mylėt ir gerbt jo brangų sąjungininką – mūsų maištingąjį brolužį Andrių... (Kandžiai) Tau teks užmiršti apie Polocką, Skirgaila.

Skirgaila
Na, aš turėsiu Trakus...

Sulig tais žodžiais pilies išorinės sienos mūras sueižėja ir nugarma į griovį.

Jogaila (pašaipiai)
Panašu, kad Trakai geriau sugrius, nei leisis tavo valdomi.

Skirgaila (puldamas prie išgriuvos)
Tegu, bet Vytautas jų irgi nevaldys!

Jogaila (palydi brolį nusivylusiu žvilgsniu, paskui pats sau)
Išties belieka tik piršlius į Maskvą siųsti...



15. 1383/4 m. Naujasis Marienburgas (buvusi Veliuona). Tamsus vakaras, sninga – pilis vos juoduoja pro baltą maršką. Tačiau didžiojoje menėje kaitriai dega koklių krosnis, o aplink ją spiečiasi Vytauto šeima (Ona, Sofija, Rimgailė, Žygimantas ir Tautvilas) ir jo rėmėjai (Rakutis, Sudimantas, Jonas Alšėniškis su žmona Agripina ir dviem sūnumis). Visi užsiėmę kas kuo: vaikai žaidžia, moterys siuvinėja, vyrai šnekučiuojasi. Pro duris įeina snieguotas Markvardas Zalcbachas.

Ona
O! Brolis Markvardas! Koks netikėtumas!

Markvardas (linktelėjęs jai ir Vytautui)
Jūsų krikštatėvis Ragainės komtūras siuntė mane pasiteirauti apie jūsų brolio Žygimanto sveikatą.

Žygimantas (įžūliai)
Aš vis dar baisiai kosčiu! Kche, kche, kche!

Markvardas
Jei taip, jūsų krikštynas galima surengti čia, Naujajame Marienburge.

Vytautas (apkabindamas Žygimantą per pečius)
Garbusis Markvardai, atstokite nuo mano brolio! Užtenka, kad pakrikštijot mane... Beje, turiu jums pasakyti, kad nepatyriau jokio nušvitimo!

Markvardas
Bet argi mūsų kapelionas neišaiškino jums Švento Rašto?

Vytautas (kandžiai)
Aš jūsų Šventą Raštą išmanau geriau už jį! Kiek save pamenu, mes visą laiką ruošėmės priimti krikštą – visą laiką derėjomės dėl jo... Bet įtikėti aš vis tiek nepajėgiu! (Po pauzės.) Gerai – sakykim, Dievą tėvą, dangaus ir žemės sutvėrėją, aš tikiu. Jo sūnų Jėzų? Galbūt, nors abejoju, ar jis tikrai vienatinis... Bet kaip tikėti kūno prisikėlimu iš numirusiųjų?! Kūnas juk žemėje suyra!

Markvardas
Na, Viešpats gali prikelti kūną ir iš dulkių.

Vytautas (dar kandžiau)
O iš pelenų tai ne?.. Tuomet kodėl tiek triukšmo dėl to, kad mes, lietuviai, mirusiuosius deginame?! Ir apskritai, jei tas jūsų tikėjimas toks geras, kodėl jūs platinate jį kalaviju? Kažkaip nepamenu, kad Jėzus būtų šito mokęs!

Ona
Vyti, gal atidėkime šį teologinį disputą? Brolis Markvardas tikriausiai nori aptarti kitus pavedimus.

Markvardas
Taip. Mūsų magistras nusprendė pastatyti naują pilį Švenčiausiosios Mergelės garbei. Norėjo sužinoti jūsų nuomonę dėl vietos – gal ten, kur buvo Kaunas?

Vytautas
O kuo netinka Vyrgalė prie Nevėžio žiočių? Kartą jau buvote ten pastatę pilį.

Markvardas
Būtų geriau toliau.

Vytautas (mąsliai)
Kauną bus nepatogu ginti, bet netoliese Nemune yra sala. Jei norite, rytoj nujosime – pasižiūrėsime, o dabar tikriausiai norit pailsėti? Vakarienė – po poros valandų. (Išlydi Markvardą pro duris.)

Ona (pusbalsiu, susirūpinusi)
Kas tau? Ko tu jį užsipuolei?

Vytautas
Kartais tiesiog nebegaliu... Matai kas darosi? Sumanė pastatyti naują pilį! O mane verčia užrašyt jiems Žemaičius ir viską, ką dabar valdau!.. Žinai, manau paskelbti savo įpėdiniu Žygimantą – jei man kas atsitiktų, turėsite laisvas rankas... (Po pauzės.) Oi, kaip įgriso man šita kebeknė!..

Ona tyliai spusteli Vytauto ranką.



16. 1384 m. pavasaris. Vilnius. Menė. Jogaila, Julijona ir Skirgaila klausosi iš Maskvos sugrįžusių pasiuntinių ataskaitos.

Julijona
Tai ką Maskvos didysis kunigaikštis? Sutiko išleisti už Jogailos savo dukrą?

Pasiuntinys (niūriai)
Sutiko, bet pareikalavo, kad mes jį pripažintumėme savo vyresniuoju broliu ir atsiverstume į rusišką tikėjimą.

Jogaila (pašokdamas)
Ką??? Kaip jis drįso?! Užmiršo, suskis, kaip lietuvių ietys stovėjo prie Maskvos?! Keliaukite atgal ir jam priminkit!

Julijona
Ne, neišeikit! (Atsisukus į Jogailą.) Sūneli, pagalvok!

Jogaila, mirtinai įsiutęs, atsigręžia į motiną, o pasiuntiniai tuo tarpu sprunka pro duris. Julijona susigūžia krėsle.

Jogaila (dusdamas iš pykčio)
Pagalvok, sakai? O gal tau pačiai reikėjo pagalvoti, prieš žudant mano dėdę?!

Julijona dar labiau susigūžia.

Jogaila
Manei, nesužinosiu?.. Vieną po kito išdaigojai visus savo parankinius! Bet tavo akys, mama, išdavė tave jau pačią pirmą dieną!

Julijona (isteriškai)
Taip, aš tai padariau! Bet padariau tai tavo labui, nes tu būtum juos paleidęs. Tu jau rengeisi atiduoti Trakus Vytautui, o Vytautas...

Jogaila
Vytautas man buvo tikras draugas! Jis mane gynė, teisino, užstodavo netgi nuo savo tėvo!.. Taip! Jis mane mylėjo!.. O tau, mama, aš niekuomet nerūpėjau – tau rūpėjo tik valdžia! (Nusisuka.) Nenoriu su tavim kalbėtis... Būdamas tavo sūnus, aš negaliu tavęs nubausti taip, kaip nusipelnei, tačiau nuo šiol mudu neturim nieko bendro. Keliauk į Vitebską ir ten gyvenk su savo juoda sąžine, jeigu gali... Tuo tarpu aš... aš pamėginsiu susitaikyti su Vytautu!

Julijona (stodamasi, iš pykčio drebančiu balsu)
Varai mane? Gerai, aš pasitrauksiu. Bet klysti, jei manai, kad Vytautas atleis. Tau reikia sudaryti sąjungą su Dmitrijum Ivanovičium. Skirgaila, tu jam pasakyk!

Skirgaila (purtydamas galvą)
Ne, mama. Aš irgi nemanau, kad mums dėl tos Maskvos mergelės verta lenktis trilinkiems. Jogailai galima surasti ir geresnę nuotaką. Štai lenkai turi jaunutę karalienę ir niekaip neišsirenka karaliaus. Broleli, nori – pasiaiškinsiu, ką jie sakytų, jeigu pasipirštum tu?

Jogaila (išmuštas iš vėžių)
Na, gal ir būtų neblogai... Tačiau su Vytautu aš taikysiuos bet kokiu atveju!

Skirgaila
Savaime aišku. Kad taptum Lenkijos karalium, turi parodyti, kad moki tvarkytis namuose.

Julijona
Skirgaila, kaip? Ir tu?

Skirgaila
Ak, mama, toks gyvenimas!.. (Priėjęs, pašnibždomis.) Negi nesupranti, kad Vytautui sugrįžus, jį sutvarkyti bus lengviau. Ypač kai Jogaila persikels į Krokuvą.

Julijona kilsteli antakį ir pritariančiai nusišypso, tačiau Jogaila to nemato, nes stovi jai atsukęs nugarą.



17. 1384 m. pavasario pabaiga. Naujasis Marienburgas. Ona su raktų ryšuliu eina per kiemą ir mato, kaip iš Vytauto kambario išeina nepažįstamas bajoras. Vytautas atsisveikindamas jam paspaudžia ranką. Bajoras nubėga laiptais žemyn, prasilenkdamas linkteli Onai, ir nuskuba kažkur į kitą kiemo pusę. Ona irgi rengiasi eiti savo reikalais, bet į laiptų galerijos turėklus atsirėmusio Vytauto veido išraiška ypatinga. Persigalvojusi Ona užbėga pas jį.

Ona
Dar vienas rėmėjas?

Vytautas bugščiai apsidairo, paskui staigiai įtraukia ją į kambarį, ir ten ima glėbesčiuoti lyg pamišęs.

Ona
Kas atsitiko?

Vytautas
Dievas yra! Nežinau koks, bet yra!

Ona
Jogaila siūlo taikytis?

Vytautas (užsimerkęs linkteli du kartus, o paskui ima sukti žmoną po kambarį)
Žada grąžinti, kas priklauso, ir tai dar ne viskas. Julijona išsiųsta tremtin į Vitebską.

Ona
Gera žinia!

Vytautas
Daugiau negalim reikalauti: ji – juk jo motina, ar ne?.. (Ir vėl suka Oną.) Galų gale! Galų gale sulaukiau!

Ona
Mes turim būti nepaprastai atsargūs, kad kryžiuočiai nesuuostų.

Vytautas
Taip. Reikia surengti tokį atsisveikinimą, kad nepamirštų, kol gyvi! Bus jiems pilis statytis Panemunėje! Bus!.. (Ir vėl glėbesčiuoja Oną.)



18. 1384 m. liepa. Jurbarkas. Prie pilies vartų – Vytautas su būriu karių. Pakeliamasis tiltas nusileidžia, vartai atsiveria. Vytautas su saviškiais įjoja vidun. Juos pasitinka keletas kryžiuočių ir Jurbarko fogtas (viršininkas).

Vytautas
Sveiki. Gavau žinių, kad mano pusbrolis Skirgaila traukia jūsų link, tad atvykau padėti.

Jurbarko fogtas
Ė... Ačiū.

Pokalbio metu į kiemą įjoja keliolika Vytauto karių. Dalis nušoka nuo žirgų. Sudimantas prisigretina prie vartininko, pasirėmusio į skridinį, kuriuo valdomas pakeliamojo tilto mechanizmas, staigiai išsitraukia kirvį ir kerta per virvę, kad tilto nebebūtų galima pakelti.
Sekančiu smūgiu Sudimantas patiesia vartininką. Kiti Vytauto kariai ir jis irgi išsitraukia kalavijus. Kryžiuočiai bando bėgti į pilies pastatus, bet krenta vienas po kito, o į kiemą veržiasi vis daugiau Vytauto karių. Jie užlekia į bokštus, į galeriją, traukia kryžiuočius iš kambarių ir mėto per turėklus. Vytautas kertasi su fogtu ir po kelių smūgių parverčia jį ant žemės. Tuomet jis apsidairo ir mato pro visas angas mojuojančius savo karius – pilis paimta.

Vytautas
Padekit šitą širšių lizdą, ir jojam! Reikia paskubėti.



19. Vytauto kariuomenė joja Nemuno pakrante. Užpakalyje, iš už gūbrio kyla didžiuliai dūmų kamuoliai. Vytautas atsigręžęs nusišypso, pajoja kiek į priekį ir pamato tokį patį dūmų stulpą priekyje.

Vytautui priešpriešiais atskuba kitas lietuvių būrys, kurio priekyje Ona, Žygimantas, Tautvilas ir Jonas Alšėniškis, o tarp karių šmėžuoja net raita Rimgailė ir Sofija.

Vytautas (pasitikdamas žmoną)
Šaunuolė! Veliuona pagaliau ir vėl Veliuona, o ne kažkoks Marienburgas!

Ona
Žiūrėk, ką sugavau!

Lietuviai į priekį išstumia Markvardą Zalcbachą, sėdintį ant žirgo surištomis rankomis ir kilpa ant kaklo, kurią kaip pavadį laiko bajoras, pasidavęs Vytautui Trakuose. Išvydęs Vytautą, iš pykčio persikreipęs Markvardo veidas persikreipia dar labiau.

Ona (koketiškai)
Nagi nesiraukykit, riteri! Žadėjot būti mano amžinu vergu, o dabar širstat!..

Markvardas be garso nusikeikia, bet jo akyse šmėsteli pripažinimas. Lietuviai juokiasi.

Vytautas
Gerai. Jogaila laukia. Kol Ordinas neatitoko, privalom sunaikinti jo naująjį pasididžiavimą!

Vytautas su Ona nujoja į ją atlydėjusio būrio galą, o pats būrys apsigręžia ir vėl pajuda pirmyn Nemuno pakrante.



20. Kauno apylinkės. Saloje matyti Marienverderio pilis (mūrinės sienos ir bokštai). Kairiajame Nemuno krante tam tikru atstumu viena nuo kitos stovi Jogailos ir Vytauto kariuomenės (jas žymi už pakrantės krūmynų besiplaikstančios vėliavos), o centre, pievoje, maždaug per 20–30 metrų vienas nuo kito, stovi du būriai: Jogailos pusėje – broliai Skirgaila, Lengvenis, Vygintas, Karigaila, Švitrigaila, Vytauto – Ona, Žygimantas su Tautvilu, Sudimantas ir Jonas Alšėniškis. Pats Jogaila ir Vytautas, palikę žirgus palydovams eina vienas prie kito, kol susitinka akis į akį.

Vytautas (po pauzės, iš lėto tiesdamas ranką)
Na, sveikas, broli.

Jogaila (trūksmingai)
Sveikas gyvas! (sučiumpa Vytauto ranką.)

Vytautas (jau žvaliau)
Jurbarkas ir Naujasis Marienburgas sudeginti.

Jogaila šypsosi, bet kažkaip įtemptai.

Vytautas
Kas nors ne taip?

Jogaila (atsidusęs)
Yra vienas keblumas... (Sukaupęs drąsą.) Aš negaliu tau sugrąžinti Trakų.

Vytautas išraiškingai pakelia antakius.

Jogaila
Supranti, čia toks reikalas... Skirgaila bando man išpiršti lenkų karalienę, ir jam... gana sklandžiai sekasi... (Staiga su įkvėpimu.) Vytautai, tik pagalvok, kokia tai galimybė! Lietuva su Lenkija prieš Ordiną išvien! Mūsų tėvai, mūsų senelis visą gyvenimą svajojo apie tokią sąjungą, bet lenkai vis suskysdavo... Tačiau jei tapsiu jų karalium, to nebus! Ir mes pakrikštysime Lietuvą, o Ordinas galų gale gaus špygą!

Vytautas
Taip, tai labai gražu, bet kuo čia dėti mano Trakai?

Jogaila
Na, aš negaliu atimt jų iš Skirgailos tokiomis aplinkybėmis! Mano broliukas sutiktų išsikelti nebent į Polocką, bet Andrius niekaip nenusileidžia, o už jo – Maskva. O man reikia taikos!.. (Po pauzės.) Klausyk, aš grąžinu tau Gardiną ir Palenkę, ir dar pridėsiu Lucką, nes po dėdės Liubarto mirties ten reikia patikimo vyro. Tautvilas gaus Naugarduką, o Trakus – kaip nors paskui, gerai?

Vytautas
Bet jei paimsiu Lucką, man teks pereiti į rusišką tikėjimą!

Jogaila (gailiai)
Na, tu jau kartą krikštytas...

Vytautas (raukydamasis)
Luckas, Gardinas, Palenkė, Tautvilui – Naugardukas... ir Lietuva su Lenkija prieš Ordiną išvien? Tiek to!..

Jogaila mosteli Skirgailai, tas nedrąsiai prisiartina.

Vytautas (nužvelgdamas Skirgailą nuo galvos iki kojų)
Jogaila prašė leisti tau dar truputėlį pagyventi Trakuose. Aš sutikau, tiktai žiūrėk – jei prisigersi, nenusiaubk ten visko!.. (Rūstus Vytauto tonas pereina į juokaujamą.)

Atsakydamas Skirgaila skėsteli rankomis ir išspaudžia šykščią šypseną. Jogaila, tai matydamas, entuziastingai apkabina juodu per pečius: Vytautą dešine, o Skirgailą kaire ranka.

Jogaila
Na, va – taika! O dabar imam Marienverderį!

Vytautas
Imam Marienverderį!

Skirgaila
Imam Marienverderį!

Visi trys išsitraukia kalavijus ir nukreipia juos į už Nemuno protakos matomą kryžiuočių tvirtovę.



21. 1410 m. Griunvaldas.

Jogaila
Gerai tuomet pasimušėme, ką? O sienas pramušėme pačių kryžiuočių dovanotomis patrankomis!

Vytautas
O tu atsimeni, kaip vienu kirčiu nurentei vienam riteriui galvą?..

Jogaila
Žinai, man iš tikrųjų rodėsi, kad praeitis išnyks kaip blogas sapnas... Aš gi net Krėvos suvažiavimą priderinau prie tavo tėvo mirties trečiųjų metinių, kad ten, kur jis buvo nužudytas, dabar mūsų visų pastangomis įvyktų kažkas gero ir kilnaus... Ech, tu gi atsimeni, kaip buvo!..



22. 1385 m. rugpjūčio 15 d. Krėva. Didžioji menė bokšto antrame aukšte. Jogaila, Vytautas, Skirgaila, Lengvenis ir lenkų pasiuntiniai Spitekas Melštinskis ir Jonas Tarnovskis, klausosi raštininko.

Raštininkas (pusbalsiu skaito Krėvos aktą)
... Taip... Jeigu trumpai, tai mes įsipareigojame priimti krikštą, karalienės Jadvygos sužadėtiniui Vilhelmui sumokėti 20 000 florinų netesybų ir amžinai prišlieti Lietuvą prie Lenkijos.

Lengvenis
Prišlieti? Čia kažkaip neaišku...

Jogaila
Ai, maža kas raštuose parašoma – gyvenimas viską savaip sudėsto... (Po pauzės.) Nagi, kabinam antspaudus.

Raštininkas pakloja pergamentą ant stalo. Jo padėjėjas apatiniame krašte praduria kelias skylies, veria pro jas spalvotus siūlus. Tuo tarpu Jogaila, Vytautas, Skirgaila ir Lengvenis išsitraukia savo antspaudus ir sudeda ant stalo. Raštininkai pila vašką ir deda juos ant jo vieną po kito. Lietuviai ir lenkai stebi šia procedūrą, apspitę stalą. Pagaliau raštininkas pakelia užbaigtą dokumentą, parodo jį visiems ir nusilenkęs perduoda Skirgailai. Skirgaila dar kartą apžiūri dokumentą, pastebi, kad Vytauto antspaude raitelis, o legenda jį skelbia Trakų kunigaikščiu.

Skirgaila (pats sau, pro dantis)
Trakų kunigaikštis? Hm... (šypteli vos pastebima, bet labai pikta šypsena, ir susukęs dokumentą paduoda jį Jogailai.)

Jogaila perduoda aktą lenkams.



23. 1386 m. Apsnigti laukai ir miškeliai. Ant kalvos tolumoje – Liublinas. Keliu traukia ilgiausia procesija: priekyje vėliavininkas, nešantis Vyčio vėliavą (Vytis vėliavoje be skydo), už jo – keturi trimitininkai, vis priglaudžiantys savo instrumentus prie lūpų. Už jų, atitolę per kelis metrus į sabalų kailinius įsisiautę Jogaila, Vytautas ir Skirgaila. Už jų – didesnis būrys brolių ir pusbrolių (Vygintas, Karigaila, Švitrigaila, Žygimantas, Tautvilas, Jonas Algimantaitis. Toliau – kiti būriai ir ilgiausia vilkstinė rogių).
Stovintys pakelėse valstiečiai žiūri, išsproginę akis, o Jogaila jiems linksmai mojuoja.
Nuo Liublino pusės atjoja gausus lenkų būrys. Priekyje Spitekas Melštinskis, Jonas Tarnovskis ir Zaviša Olesnickis. Jie atitrūksta nuo kitų ir prijoja prie Jogailos.

Spitekas Melštinskis
Jūsų didenybe, leiskit jus pasveikinti kaip mūsų naująjį valdovą. Lenkijos seimas ką tik išrinko jus mūsų karalium.

Jogaila
Dėkoju ir, patikėkit, nepamiršiu atsilyginti už tą didžiulį darbą, kurį dėl manęs nuveikėte. Dabar, kai nebeliko jokių kliūčių... ar liko?

Lenkų didžiūnai nejaukiai susižvalgo.

Spitekas Melštinskis (netvirtai)
Ne... Viskas gerai, tik karalienė...

Zaviša Olesnickis (sutrikęs, gailiai)
Suprantate, jos didenybė labai jauna, bemaž dar vaikas. O blogi žmonės, tikriausiai papirkti jos buvusiojo sužadėtinio, skleidžia apie jus baisius gandus.

Jogaila
Kokius?

Zaviša Olesnickis (sukdamas akis į šoną)
Kad esate laukinis, netašytas, visais plaukais apžėlęs kaip lokys!..

Jogaila, manęs, kad jam bus prikištos rimtesnės nuodėmės, prapliumpa juoktis. Prie jo prisijungia ir Skirgaila su Vytautu.

Zaviša Olesnickis (taip pat pralinksmėjęs)
Aš džiaugsiuos, galėdamas pranešti, kad šmeižtai visai nepagrįsti.

Skirgaila (tebesikvatodamas)
Palaukite, jūs dar nematėte jo visoj grožybėj!

Jogaila (su klastinga kibirkštėle akyse)
Jojam! Pratesim pokalbį pily. Tik aš pirmiausiai norėsiu išsikaitinti pirtyje, nes šalta – brr! O gal jūs, mielas mano drauge, prisijungsite?

Zaviša Olesnickis (visiškai sumišęs)
Hmm... Jūsų didenybe, tai bus... didelė garbė.



24. 1386 m. vasario 15 d. Krokuva. Tūkstančiais žvakių apšviesta Vavelio katedra pilnutėlė žmonių. Gaudžia vargonai. Jogaila ir mirtinai išbalusi Jadvyga suklaupia prieš Gniezno arkivyskupą.

Gniezno arkivyskupas (lotyniškai Jogailai)
Ar tu, Vladislovai, sutinki imti į žmonas čia esančią Jadvygą ir susijungti su ja šventoje moterystėje?

Jogaila
Taip.

Gniezno arkivyskupas (lotyniškai Jadvygai)
Ar tu, Jadvyga, sutinki imti į vyrus čia esantį Vladislovą ir susijungti su juo šventoje moterystėje?

Jadvyga (dusliai)
Taip.

Iš pirmos suolų eilės santuokos ceremoniją stebi Vytautas, Skirgaila, kiti Jogailos broliai (Vygintas, Karigaila, Švitrigaila). Vytauto broliai ir Jonas Alšėniškis antroje eilėje.

Skirgaila (Vytautui, rodydamas į Jogailą ir Jadvygą)
Na, štai ir įvyko... Gali mane pasveikinti Vytautai-Vygandai-Jurgi... ar Aleksandrai?

Vytautas
,,Aleksandrai“. Čia, su Jogaila ir tavim, aš krikštijausi taip.

Skirgaila (su pašaipa)
Graikiškai – ,,žmonių gynėjas”, ką?

Vytautas
Skirgaila, kodėl tu manęs nekenti?

Skirgaila (tulžingai, pro dantis)
Todėl kad judu su Jogaila visuomet buvote artimesni, nors aš jo tikras brolis!

Vytautas
Be reikalo tu taip – jis myli ir tave.

Skirgaila (grėsmingai)
Taip, ir aš pasistengsiu, kad aš jis turėtų progą tą įrodyti!

Vytautas nusisuka, nenorėdamas tęsti ginčo. Tuo tarpu Jogaila su Jadvyga, Gniezno arkivyskupo palaiminti, atsistoja ir atsisuka į susirinkusiuosius. Skirgaila pašokęs sušunka ,,Valio!“ Juo paseka visi kiti, tačiau jaunieji visai neatrodo linksmi, ir aplodismentai nejaukiai nuslopsta.



25. Tos pačios dienos vakaras. Jogailos miegamasis Vavelio pilyje. Vytautas, Skirgaila ir kiti Jogailos broliai stebi, kaip keli tarnai perrenginėja Jogailą vestuvinei nakčiai: nuvilkę iškilmių drabužius, apvelka ilgais baltais marškiniais, o ant viršaus užsiaučia kailiais pamuštą apsiaustą. Jogaila įsispiria į šlepetes.

Skirgaila (matydamas, kad brolis jau pasirengęs, ir entuziastingai keldamas taurę)
Na!..

Jogaila (griežtai)
Tik be blevyzgų!

Matyti, kad jis labai suirzęs ir be ūpo: siaučiasi į apsiaustą, tarsi gėdydamasis rodytis su naktiniais.

Vytautas (Jogailai švelniai)
Kas tave slegia?

Jogaila
Ai... Sklinda gandas, kad tam austrų Vilhelmui dar tebeesant Krokuvoje, mano šviesiausia karalienė buvo įsileidusi jį į miegamąjį ir, taip sakant, įvykdė sužadėtuvių pažadus.

Vytautas (su gilia užuojauta ir tuo pačiu stengdamasis pažvalinti pusbrolį)
Baik tu, Jogaila! Net jeigu tai teisybė, anokia čia bėda! Žmona bus bent su šiokia tokia patirtim.

Jogaila (su apsimestiniu šaltumu)
Aš jaudinuosi ne dėl to! Esmė tokia, kad šia dingstim jaunasis Habsburgas gali užprotestuoti mūsų santuoką! Va tada tai prasidės kebeknė!.. Na, bet tikėkimės, kad apsieis... (Atsikvepia.) Na, veskite mane pas mano nuotaką!

Vytautas ir Skirgaila nuveda jį į greta esantį Jadvygos kambarį.



26. Jadvygos miegamasis.
Jadvyga guli didžiulėje lovoje po puošniu baldakimu. Jos pusėje stovi 5-6 puošniai apsivilkusios damos, o kojūgalyje – Gniezno arkivyskupas su dviem klapčiukais.
Iš pirmo žvilgsnio Jadvyga guli rami kaip numirėlė – aprengta baltais marškiniais, ant pagalvės pasklidusiais ilgais plaukais. Tik ant krūtinės sunertos rankos mėšlungiškai spaudžiasi, o lūpos vos virpa, šnabždėdamos maldą.
Jogaila akimirką žiūri į ją, paskui kažkaip drovėdamasis nusimeta apsiaustą ir palenda po apklotu, įsitaisydamas ant paties lovos kraštelio. Jo žvilgsnis įsmeigtas tiesiai prieš save.
Gniezno arkivyskupas prisiartina ir šlaksto švęstu vandeniu, bet ne tiek jaunavedžius, kiek tuščią tarpą tarp jų. Visi tyli, sulaikę kvapą, kaip per laidotuves.
Jogaila tyliai atsidūsta, užsimerkia ir tarsi regi viziją: jis klūpo prieš altorių Vavelio katedroje,
o Gniezno arkivyskupas deda jam ant galvos karūną.


27. 1386 m. kovas. Lenkija. Miško aikštelės viduryje guli dviem ietim persmeigtas briedis. Aplink būriuojasi medžiotojai: greta vienas kito stovi Jogaila su Vytautu; Skirgaila ir Vygintas šnekučiuojasi su Spiteku Melštinskiu ir Jonu Tarnovskiu; atokiau stovi Liubartas ir Jonas Alšėniškis; o Tautvilas su Karigaila matuoja sumedžiotąjį briedį. Aplinkui trainiojais penkiolikmetis Švitrigaila.

Švitrigaila (pavydžiai apžiūrinėdamas briedį)
Tikrą gražuolį pateisėte.

Karigaila (be pykčio)
Švitrigaila, nepavyduliauk.

Tautvilas (apie matavimo virvelę)
Karigaila, pridėk virvagalį prie nosies, paskui per kaktą ir laikyk! Aš traukiu iki uodegos... Tvarka. (pažymi galą) Žiūrim, kiek gi čia? Oho! Viena, dvi, trys, keturios... (skaičiuoja uolektis, sukdamas virvelę sau ant rankos)

Karigaila nekantriai laukia galutinio rezultato pritūpęs žolėje, o Vytautas su Jogaila šypsodamiesi žiūri į savo jaunesniuosius brolius.

Staiga prie Jogailos prijoja žygūnas. Visi atsisuka į jį.

Žygūnas (kreipdamasis į Jogailą)
Viešpatie, turiu pranešti apie maištą! Tavo netikras brolis Andrius kartu su Smolensko valdovu Sviatoslavu įsiveržė į Vitebsko kunigaikštiją. Ir kas blogiausia – skelbia, kad tu visus rusus priversi perkrikštyti katalikais!

Lengvenis ir Jonas Algimantaitis (vienas per kitą)
Nesąmonė! Galim paliudyti! (ištraukia iš po marškinių savo stačiatikiškus kryželius)

Žygūnas (gūžteldamas)
Mes aiškiname, bet žmonėms gandai patinka.

Jogaila (susirūpinęs)
Skirgaila, Vytautai ir jūs visi. Jūs turit joti.

Skirgaila, Vytautas ir visi kiti lietuviai nusilenkia Jogailai ir šoka ant žirgų. Jie iššuoliuoja visi vienu būriu į lauką.



28. Vaizdas pasikeičia. Skirgaila, Vytautas ir kiti taip pat šuoliuoja per lauką, bet dabar jie vilki šarvus ir už jų seka kariuomenė. Priešpriešiais lekia kita. Jos susitinka. Mūšio vaizdas iš viršaus, kuriame matyti, kad Skirgailos ir Vytauto kariuomenės persvara akivaizdi.



29. Po mūšio. Vytautas eina mūšio lauko pakraščiu ir mato Skirgailą, stovintį prie savo palapinės. Priešais – pakumpęs maždaug dvigubai vyresnis vyras surištomis rankomis, saugomas dviejų karių. Tai – Andrius Algirdaitis.

Skirgaila
Tai ką, brangus broleli Andriau, pralaimėjai!

Andrius (niūriai)
Nereikėjo mano tėvui vesti tavo motinos – nebūtų privisę šitokių, kaip tu! Tu visą laiką gviešeisi mano Polocko...

Skirgaila (kariams)
Išveskit maištininką.

Kariai išveda Andrių, tuo tarpu Vytautas prisiartina.

Vytautas
Tai Polockas dabar jau laisvas.

Skirgaila (plėšriai)
Bet Trakų tu nesitikėk!

Vytautas
Pasižiūrėsime, ką pasakys Jogaila, atvykęs krikštyt Lietuvos.

Skirgaila
Pasižiūrėsime!



30. 1387 m. vasario 22 d. Vilnius. Lietuvos krikštas. Šventaragio ąžuolynas, kiek aukščiau tos vietos, kur buvo sudegintas Kęstutis. Tvyro slegianti pilkuma, gyva atrodo tik ant aukuro besiplaikstanti ugnelė. Šalia aukuro stovi Jogaila su sidabriniu vandens ąsočiu ir du kunigai. Jam už nugaros rikiuojasi giminaičiai – broliai su Skirgaila priešakyje, Vytautas su Ona, Tautvilas su Žygimantu, Rimgailė, šalia kurios stovi Plocko vyskupas Henrikas (jaunas vaikinas vyskupo drabužiais), Henriko vyresnysis brolis Mozūrų kunigaikštis Jonušas su Danute ir kiti. O priešais Jogailą pusračiu spiečiasi minia karių, miestelėnų, valstiečių. Minioje šmėsteli ir žynys, apsigaubęs pilku apsiaustu su gobtuvu.
Jogaila prieina prie aukuro, iškelia ąsotį, atsidūsta ir pamažu ima pilti vandenį ant ugnies. Ši iš lėto užgęsta. Akimirką visi sustingsta gedulingoje tyloje tarsi, atiduodami paskutinę pagarbą mirusiajam. Žynys apsisuka ir išnyksta minioje. Jogaila atsitiesia, pasisuka į minią ir ima kalbėti maldą.

Jogaila (iškilmingai)
Tikiu Dievą tėvą visagalį,
Dangaus ir žemės sutvėrėją,
Ir jo sūnų vienatinį Jėzų Kristų...

Kamera nukrypsta į Rimgailę, kurios skruostais rieda ašaros.
Henrikas žingteli link jos.

Henrikas (su užuojauta)
Kunigaikštyte, jums turbūt skaudu? Juk jūs – žynės dukra.

Rimgailė (priešiškai)
Mama sakydavo, kad mūsų dievai už mus pasiaukos... Bet jums tikriausiai linksma? Jūs gi vyskupas!

Henrikas (taikiai)
Vyskupas ne savo noru, o per tėvą. Jam rodėsi, kad tapęs Viešpaties tarnu, aš jam išmelsiu atleidimą už tai, kad jis pavydo priepuoly nužudė mano motiną... Bet kartais aš meldžiuosi, kad jis sudegtų pragare, o aš galėčiau sau laisvai gyventi... ir mylėti!

Rimgailė (sutrikdyta Henriko žodžių ir žvilgsnio)
Jūs neturėtumėte taip kalbėti! (pasitraukia nuo Henriko ir žengteli arčiau Onos ir Vytauto.)

Vytautas ir Ona stebi krikšto ceremoniją. Tuo metu Jogaila jau baigęs maldą ir pasitraukęs kiek į šalį, o kunigai žegnoja ir šventina vietą bei žmones.

Ona (Vytautui pusbalsiu)
Maniau, kad karalienė vis dėlto atvyks...

Vytautas (pagiežingai)
Jos didenybė užsiėmus. Ruošiasi žygiui. Nori atsiimt Haličą iš vengrų.

Ona (po pauzės, smerkiančiai)
Aš nesakau, kad vadovauti kariuomenei – nemoteriškas reikalas. Tačiau jos amžiuje ir dar kai vyras savo tautą krikštija..! (purto galvą, pritrūkusi žodžių iš pasipiktinimo.)

Vytautas
Taigi, atrodo, kad tas mūsų krikštas niekam neįdomus... (Susirūpinęs žiūri į Jogailą ir mato, kad po jo iš pažiūros ramiai sučiauptomis lūpomis dantys tiesiog mėšlungiškai sukąsti.)



31. Tos pačios dienos vėlyvas vakaras. Jogailos miegamasis Vilniaus pilyje. Jogaila sėdi vienas ant suolelio prie žerplėjančio židinio ir nesąmoningai taršo atirusią auksinio galiono juostelę, puošiančią rankogalį.
Durys prasiveria, įslenka Vytautas. Jogaila net nepasuka galvos. Vytautas tyliai prisiartina prie jo ir sėdasi šalia – tiesiog lokio kailio, patiesto priešais židinį.

Vytautas
Sunku dievus aukoti... Tu šiandien padarei didžiulį darbą, broli.

Jogaila (irzliai, bemaž isteriškai)
Palik mane! Eik sau, pas savo Oną!

Vytautas (švelniai)
Aš negaliu tavęs palikti, kai tu tokios būsenos.

Jogaila
O aš šį vakarą nenusiteikęs pokalbiams! (Po pauzės, prieštaraudamas savo paties žodžiams.) Sakyk man, Vytautai, ar aš esu kada nuskriaudęs moterį?

Vytautas
Ta prasme – ne.

Jogaila
O ji ima krūpčioti, jei prisiartinu arčiau, negu per dešimt žingsnių!.. Pradžioj maniau, kad apsipras, bet ne – nė velnio! Mes netgi valgome prie atskirų stalų!.. O kas blogiausia, man jos iš tikrųjų gaila... (Po ilgos tylos.) Vytautai, padaryk man paslaugą kaip draugas. Surink kelis pulkus ir jok jai į pagalbą. Kad ko neatsitiktų – karas, visgi, yra karas...

Vytautas
Gerai, išjosiu ryt. O dabar aš štai ką padarysiu: nueisiu ir surasiu kurią nors tavo seną meilę! Kaip tu manai kurią? Gal Giedrę, o gal Sonią, o gal totoriukę Aliją? Ar visas tris?

Jogaila (jau geresnės nuotaikos)
Visas!

Vytautas nusišypso ir išsmunka pro duris.



32. 1387 m. pavasaris. Marienburgas. Didžiojo magistro kambarys. Magistras sėdi prie stalo, maršalas žingsniuoja pirmyn atgal.

Magistras (su apmaudu)
Tai vis dėlto lietuviai pasikrikštijo!..

Maršalas (niršiai)
Atrodė viską darėm – ir kiršinome, ir rusus maištauti kurstėme, ir lenkų karalienę su jos mylimiausiu Habsburgu suguldėme!.. Ir lyg anksčiau mums sekdavosi užkirsti kelią tų netikėlių atsivertimui, o dabar – va! Pagonys atsivertė gera valia, ir mes nereikalingi!.. Kad tik nesibaigtų kaip broliams tamplieriams!

Magistras
Gal vis dėlto reikėjo sutikti tapti Jogailos krikšto tėvu?

Maršalas
Jokiu būdu!

Magistras
Tuomet privalome kovoti.

Maršas grėsmingai nusišypso ir suspaudžia kalavijo rankeną.



33. 1387 m. pavasaris. Lietuva. Apie dešimt vyrų dirba laukose: aria, akėja, sėja. Ateina kelios moterys su vaikas – atneša pusryčius. Vyrai palieka darbus ir susėda pamiškėje, norėdami užkąsti ir kiek pailsėti. Moterys įsitaiso šalia.
Iš miško priešingoje lauko pusėje šį vaizdą stebi maršalo vadovaujamas kryžiuočių būrys.

Maršalas (iškėlęs kalaviją)
Broliai! Pagonys pasikrikštijo neįtikėję! Atkeršykime jiems už šitą veidmainystę!

Nuleidę antveidžius, kryžiuočiai pasileidžia šuoliais per suakėtą lauką. Lietuviai, juos pamatę sustingsta netikėdami. Staiga vienas valstietis, nusprendęs, kad čia, matyt, klaida, nutraukia ant kaklo kabantį kryželį ir pasileidžia link kryžiuočių, laikydamas jį iškeltoje rankoje. Jis žiūri į maršalą viltingai, o maršalas kerta kalaviju. Valstietis krenta. Kryželis išslysta iš krauju aptaškytos rankos.



34. Vilnius po savaitės ar daugiau. Jogaila, Skirgaila ir Lengvenis joja gatve link pilies vartų: Jogaila su Skirgaila – vienas šalia kito, Lengvenis – užpakalyje. Aplinkui spiečiasi minia, kurią bando atstumti ietimis ginkluoti sargybiniai.

Valstietė ir ankstesnio epizodo
Valdove, tu žadėjai, kad kai pasikrikštysime, mūsų nebepuldinės!

Valstietės palydovas (giminaitis ar bajoras)
Tu prisiekei!

Čiupurna (iš minios gilumos)
Šalin Kęstučio ir Birutės žudikus! Vytautą – Vytautą į sostą!

Jogaila, Skirgaila ir Lengvenis per tiltelį įjoja į prieblandoje skendinčią tarpuvartę.

Skirgaila (Jogailai primigtinai)
Tu supranti, kad šiomis aplinkybėmis negalima grąžinti Trakų Vytautui.

Jogaila (bemaž gailiai)
Bet aš jam pažadėjau! Aš negaliu apgauti jo dar kartą.

Skirgaila
Broli, kuo tu mąstai – širdim ar galva?! Jeigu jam atiduosi Trakus, priedo teks pridėt ir Vilnių!

Jogaila, skausmingai atsidusęs, linkteli, o Lengvenis stebi šią sceną su panieka ir nepritarimu.



35. 1387 m., vasaros pabaiga – rudens pradžia. Luckas, pilies cerkvė.

Vytautas (klūpodamas prieš Nukryžiuotąjį vaizduojančią ikoną)
... ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams... (Nutyla, paskui mąsliai.) Atleisti nėra lengva...

Durų girgžtelėjimas priverčia Vytautą pakelti galvą. Prie durų stovi ką tik įėjusi Ona.

Ona
Ak, štai kur tu! O aš tavęs ieškojau... Svečią turim.

Ona išveda Vytautą į kiemą. Čia prie vartų stovi Vasilijus – Vytautui niekuomet nematytas šešiolikmetis vaikinas – su pusamžiu palydovu. Ant jų drabužių ilgos kelionės pėdsakai, o netoliese trypčioja du arklininkų prilaikomi žirgai – viskas liudija, kad svečiai ką tik atvyko.

Vasilijus (žengdamas link Vytauto su jaunatvišku užsidegimu)
Милостивый государь, я – сын князя Дмитрия Московского. Челом бью придоставить нам приют! Мы из Орды сбежали – я там был заложником. (Maloningasis valdove, aš – kunigaikščio Dmitrijus Maskviškio sūnus. Lenkiuosi iki žemės, prašydamas suteikti prieglobstį. Mes pabėgome iš Ordos, kur mane laikė įkaitu.) (Kartu su palydovu lenkiasi iki žemės.)

Vytautas (ištiesdamas rankas)
Челом не надо – расшибетесь, а так – прошу! (Iki žemės nereikia – kaktą prasiskelsite, o šiaip – pašau!)

Vytautas bučiuoja Vasilijų į abu skruostus ir, apkabinęs per pečius, apgręžia link rūmų. O ten ant laiptų stovi Sofija – jauna, liekna, graži. Vasilijus tiesiog praranda amą.
Atitokęs krenkšteli, dirsteli į Vytautą, o šis kartu su Ona šypsosi.

Vytautas (su tėvišku pasididžiavimu)
Моя дочь Софья. (Mano duktė Sofija.)

Sofija iškaitusi, bet neprarandanti savitvardos, ištiesia ranką pabučiuoti, ir Vasilijus nedrąsiai, nes Maskvoje tokio papročio nėra, priglunda prie jos lūpomis.



36. Vakaras po kelių dienų. Didžioji Lucko menė. Vyksta puota. Prie pagrindinio stalo sėdi Vytautas su Ona, Jonas Alšėniškis su Agripina, Sudimantas, Vasilijaus palydovas, prie pat kampo Markvardas Zacbachas, o penkios vietos laisvos. Prie dviejų stalų, stovinčių galais į pagrindinį, sėdi žemesnę padėtį užimantys kariai, tarnai, tarnaitės ir pan. Priešingame salės gale groja nedidelis orkestrėlis (būgnas, skudučiai, dūdelės ir pan.) Centre šoka jaunimas: Sofija su Vasilijumi, Rimgailė su Žygimantu, Tautvilas su nežinoma mergina, ir t.t.
Vytautas ir Ona stebi šokančiuosius, ypač Sofiją su Vasilijumi.

Ona (su apsimestiniu grauduliu)
Išveš mūsų dukrelę-vienturtėlę...

Vytautas (žiūrėdamas į dukrą su nerimu.)
Ar viskas taip rimtai?

Ona (linktelėjusi)
Sofija prašė tave perspėti – po vakarienės Vasilijus prašys jos rankos.

Vytautas (susirūpinęs prikanda lūpą)
Hm!.. Ką apie tai manai?

Ona (trūktelėjusi pečiais)
Maskva yra Maskva... Bet jis ją myli. O ji myli jį.

Vytautas (paniurdamas)
Tai tu – už?

Ona
O tu – prieš?

Vytautas (po pauzės, atsidusęs)
Onute, nemanyk, kad aš netrokštu laimės mūsų mergaičiukei, bet padėtis kebli. Jogaila jaučia Maskvai liguistą priešiškumą, o Skirgaila ir taip jau neriasi iš kailio, kad mane prieš jį apšmeižtų...

Ona
Tačiau Jogaila – geraširdis. Gal visgi pamėgink pasišnekėti?

Vytautas linkteli, bet jo žvilgsnis, sekantis Sofiją su Vasilijumi, lieka niūrus ir nerimastingas.



37. 1389 m. Liublino apylinkės. Jogaila raitas stoviniuoja miško aikštelėje ir žiūri, kaip kiek atokiau keli tarnai doroja ką tik sumedžiotus žvėris. Prijoja Vytautas.

Vytautas
Aš tau rašau rašau, o tu neatsakai... Nusprendžiau pats atvykti.

Jogaila jį nužvelgia keistu žvilgsniu. Iš už medžių pasirodo raitas Skirgaila.

Vytautas
O! Suprantu...

Jogaila
Vytautai, mano brolis... skundžiasi tavim.

Skirgaila
Aš stengiuosi visiems įteigti, kad Lietuva – krikščioniška valstybė, o tavo brangaus Rakučio vadovaujami žemaičiai supleškino ant laužo Klaipėdos komtūrą!

Vytautas
Klaipėdos komtūrui nereikėjo lįsti! Arba gal tau reikėjo jam pastoti kelią?!

Skirgaila
Žemaičiai manęs neklauso – viską daro saviškai!

Vytautas
Tavo bėda! Trakų kunigaikštis – tu! (Jogailai) Aš atvykau šnekėtis dėl savo dukters vestuvių.

Jogaila
Mano atsakymas, – ne. Sofija negali ištekėti už Maskvos paveldėtojo.

Vytautas
Jogaila..!

Jogaila (griežtai)
Aš pasakiau! (Po pauzės, piktai.) Geriau galvotum, kaip ištekinti sesutę – Rimgailė senmerge paliks!

Vytautas (tramdydamas pykti)
Ačiū už rūpestį. Ką pirši?

Jogaila
Mozūrų Henriką!

Vytautas
Bet jis gi vyskupas!

Jogaila
Aš pasirūpinsiu Bažnyčios dispensu, o tu sesutei kraičio duosi... kad ir Volkovyską.

Vytautas (vis labiau niršdamas)
Vadinas, turiu užkuriomis priimti plikšį, kad Plocko vyskupystė būtų palaisvinta kažkam iš tau mielų žmonių?.. Gerai... Tai gal šia proga man bent Volynę su Palenke užrašysi, nes kaip aš duosiu Rimgailei su Henrikui tai, ką valdau tik tavo žodiniu pavedimu?

Jogaila
Ne. Dėl Volynės viskas tegu lieka, kaip yra.

Vytautas
Skirgailai Trakus užrašei!

Jogaila (staiga pratrūkęs ir grūmodamas šmaikščiu.)
Tu man nepriekaištauk! Sėdėk ir džiaukis, ir tylėk, o tai atimsiu...viską!

Vytautas
Aišku, maloningasis valdove... Ar leisit pasišalinti?

Jogaila nusisukęs skubiai linkteli.

Vytautas labai iš lėto apgręžia žirgą ir nurisnoja šalin. Jį prisiveja Skirgailos tarnas Varšas.

Varšas (kandžiai)
Skirgaila – mano viešpats – liepė pasakyti, kad pasisaugotum jo, o jis saugosis tavęs.

Vytautas (pats sau, žiūrėdamas tiesiai į priekį)
Įspėtas – apginkluotas. (Spusteli žirgą ir šuoliais nulekia į priekį.)



38. 1389 m. Luckas. Didžioji menė. Vakaras. Vytautas sėdi stalo viduryje ir nekantriai barbena pirštais. Aplinkui sėdi ar net stovi jo artimiausieji: Ona, Žygimantas, Tautvilas, Rimgailė, Sofija, Jonas Alšėniškis, Agripina, Sudimantas, Rakutis, Ginvilas ir kiti. Visi laiko rankose ragus arba taures, bet niekas negeria, tik šiaip pavilgo lūpas. Dvi tarnaitės (tos pačios, kurios gelbėjo Vytautą iš Krėvos) stato ant stalo lėkštes su užkandžiais (duona, bandelėmis, baltu sūriu.)

Vytautas (apžvelgdamas susirinkusiuosius)
Ką pasakysite?

Žygimantas
Reikia sukilti! Nieko kito nebelieka.

Rakutis
Kryžiuočiai puldinėja mus labiau nei bet kada, o Skirgaila nepajudina nė piršto!

Tautvilas
Jis atėmė iš manęs Naugarduką!

Jonas Alšėniškis
O iš manęs – Alšėnus ir Eišiškes iš Sudimanto! (Mosteli į svainį.)

Tautvilas
Vilniaus seniūnu Jogaila skyrė lenką... Kur tai matyta, – svetimieji valdo Lietuvą!

Žygimantas
Vytautai, mes visi žinome, kad tu nenori eiti prieš Jogailą, bet taip daugiau negalima!.. Nagi, sakyk ką nors! (prideda, nes pauzė užtrunka pernelyg ilgai.)

Vytautas (iš lėto pakelia galvą, ir akyse matyti negera ugnis)
Manau, kad Skirgaila išvyks į Polocką, surengsime Rimgailės vestuves... Vilniuje! (šis žodis nuaidi kaip botago kirtis.)

Prie Onos prieina viena iš tarnaičių ir kažką pašnibžda į ausį. Ona atsistoja ir išeina į laiptų galeriją.



39. Kieme prie laiptų laukia sargybinio saugomas Markvardas Zalcbachas. Ona nusileidžia žemyn. Juos apšviečia deglų šviesa.

Ona (atsainiai ištiesdama dešinę ranką pabučiuoti, o kairiąja mostelėdama sargybiniui pasitraukti)
Norėjote su manimi pasikabėti, broli riteri?

Markvardas
Kunigaikštiene, visuomet buvau jūsų ištikimiausias vergas...

Ona kandžiai šypteli, bet klausosi.

Markvardas
Jūs žinote, kaip aš jumis žaviuosi... na, ir jūsų vyru!.. Norėčiau jums padėti... Aš matau, kas darosi, ir štai ką pasakysiu: paleiskite mane į Prūsus! Aš prikalbėsiu Ordiną užmiršti skriaudą ir suteikti jums pagalbą.

Ona (manieringai linktelėdama)
Aš pagalvosiu...

Sargybinis išveda Markvardą, o Ona, minutę pastovėjusi, vėl ima kilti laiptais. Galerijoje ją pasitinka Sudimantas.

Sudimantas (pasipiktinęs)
Sese, ką tu darai? Ir vėl rengies su Ordinu broliautis?

Ona
Sudimantai, mums gali prireikti paramos!

Sudimantas
Aha! Sena giesmelė! O paskui žingsnelis po žingsnelio ir..! Aš šiame reikale nedalyvauju! (Pastūmęs Oną, puola prie laiptų, nubėga jais žemyn ir dingsta tamsoje. Ona lieka prispaudus ranką prie krūtinės, draskoma prieštaringų jausmų.)



40. 1389 m. lapkričio pabaiga. Vilnius (sniego dar nėra, tik pilkas gruodas). Vilniaus gatve prie Žemutinės pilies vartų privažiuoja 4-5 dideli vežimai su pusapvaliais drobiniais stogeliais.

Vartų sargybinis
Stot! Kas tokie?

Ginvilas (šiuo atvejus jis – vilkstinės vadas)
Kunigaikščio Vytauto pavaldiniai. Vežame visokį gerą jo sesers vestuvėms su Mozūrų Henriku.

Vartai atsiveria. Vežimai suvažiuoja į Žemutinės pilies kiemą.
Vežimų viduje tarp maišų, dėžių ir statinių slepiasi ginkluoti žmonės, ir kai tik vežimai sustoja, jie išsitraukę kalavijus perrėžia įtemptą drobę.
Bet vaizdas visai ne toks, kokio jie tikėjosi. Kieme stovi išsirikiavęs pulkas šaulių su įtemptais arbaletais, o šalia – triumfuojantis Vilniaus viršininkas lenkas ir Jogailos broliai Vygintas su Karigaila.
Matydami, kad padėtis beviltiška, Ginvilas ir kiti Vytauto vyrai meta ginklus ir pakelia rankas.
Tik vienas vaikinas iš paskutiniojo vežimo išlenda pro vežimo užpakalinę dalį ir prasmunka pro vartus. Gatvėje jis išverčia iš balno kažkokį miestelėną, užšoka ant jo žirgo ir nurūksta. Niekas nespėja jo pavyti.



41. Ta pati diena. Pamiškė kažkur netoli Vilniaus. Vytautas su Žygimantu ir Tautvilu raiti lūkuriuoja miško aikštelėje (galima nujausti, kad miške slepiasi ir jų kariuomenė, bet jos buvimą išduoda tik pavieniai ženklai). Prijoja susijaudinęs Jonas Alšėniškis.

Jonas Alšėniškis
Vytautai, traukiamės ir kuo greičiau! Mėginimas užimti Vilnių žlugo. Mūsiškius išdavė.

Vytautas
Kas???

Jonas Alšėniškis (gūžtelėjęs)
Turbūt Sudimantas. Jis buvo nusistatęs prieš šitą reikalą ir... tavo sąjungą su Ordinu.

Vytautas (su begaliniu apmaudu)
Kad jį kur plynios, Jonai! Jis gi dabar man iš tikrųjų nepaliko kitokios išeities!.. (Po pauzės.) Ir Ordinas dabar manim lengvai nepatikės – ims reikalauti įkaitų!..

Jonas Alšėniškis
Mudu su Agripina esame apsišnekėję... Jeigu tikrai reikės, pasiūlyk mus.

Žygimantas
Ir mus su Tautvilu!

Tautvilas
Visi už tave eisim, broli. Nebijok!

Vytautas
Gerai, tuomet – į Ordiną! Bet mes dar grįšime!

Visi apsuka žirgus iš išnyksta miške.



42. 1390 m. rugsėjis. Lietuvos vaizdai iš viršaus. Kernavė ir Maišiagala sudegintos. Vilniaus Kreivosios pilies vietoje – pajuodusių griuvėsių krūva. Tarp šių griuvėsių stovi 5-6 kryžiuočių patrankos, šaudančios į Aukštutinę pilį. Žemutinė pilis apšaudoma iš dab. Šv. Jurgio bažnyčios vietos. Žemutinė pilis daug kur apgriauta (mūrinių sienų pralaužos užtaisytos rąstais), tačiau čia, kaip ir Aukštutinėje, tebesiplaiksto lenkų vėliavos su ereliais ir lietuvių su vyčiais. Prie vartų šurmulys: Vytautui talkininkaujantys vokiečiai, prancūzai, anglai kiekvienas savo kalba keikia lenkus (prancūzai garsiausiai), o lenkai jiems atsakinėja lenkiškai, ir aišku, niekas nieko nesupranta, bet visi rėkia visa gerkle. Be to, anglai stumdosi su toje pačioje minioje besimaišančiais škotais.
Kryžiuočių stovykla išsidėsčiusi už patrankų pozicijų, kažkur apie dab. V. Kudirkos aikštę ir Gedimino prospektą (anksčiau čia driekėsi šventasis miškas, o dabar belikę tik pavieniai medžiai). Greta kryžiuočių matosi ir svečių palapinės su atitinkamomis vėliavomis – ypač išsiskiria Henriko Bolenbroko palapinė, papuošta Anglijos liūtais.
Vytauto stovykla – už Vingrės, ties dab. Daukanto aikšte. Jis pats – medinėje bažnytėlėje. Sėdi ant suolo, o prieš apniokotą altorių guli du šarvuoti lavonai – vienas Tautvilo, o kitas be galvos.
Įeina Jonas Alšėniškis, laikydamas rankose kažką, susuptą į savo apsiaustą.

Jonas Alšėniškis (prislopintu balsu)
Suradom Karigailos galvą. Vokiečiai buvo išmetę ją į griovį.

Vytautas konvulsiškai linkteli.
Jonas Alšėniškis išvynioja ryšulį, atsargiai padeda Karigailos galvą prie kūno, persižegnoja (stačiatikių papročiu) ir sustingsta šalia Vytauto tylos akimirkoje.

Vytautas (tarsi pats sau)
O jie gi net nebuvo priešai!..

Jonas Alšėniškis apkabina Vytautą per pečius ir spusteli.

Vytautas
Žinau, svaini, žinau. Suskysti man dabar negalima, bet pažiūrėk į tai! (Rodo į lavonus.) Sakyk man, ką mes darom? Vardan ko?

Jonas Alšėniškis
Aš pasakysiu! Ar žinai, kas vyksta? Prancūzai užsipuolė lenkus, kad šie pagonis gina, tai dabar tariasi dėl dvikovos lyg Prahoje, lyg dar kažkur. O anglai su škotais mušasi tarpusavyje!.. Jiems čia netgi ne kryžiaus karas! Jiems čia pasilinksminimas! Turnyrų aikštė!.. Todėl turi kaip nors paimti valdžią Lietuvoj, ir juos visus pamokyti!.. Gali tik tu!

Vytautas (pavargusiu balsu)
Ak, Jonai, negi ir tu tiki ta pasaka apie vaidilutės pagimdytą didvyrį?.. Štai Vilnius netiki – nepasiduoda!..

Čiupurna (įkišęs galvą į palapinę)
Kunigaikšti! Greičiau! Lenkai visus lietuvius ir rusėnus paskelbė išdavikais ir dabar varo iš pilies!

Vytautas kartu su Jonu Alšėniškiu, pasičiupę šalmus, puola lauk iš palapinės, o pro Žemutinės pilies vartus išlinguoja būrys miestelėnų su moterimis ir vaikais ir kariai, kurių vienas išskleidžia slapta išsineštą vėliavą su Vyčiu.



43. 1390 m. spalio pradžia. Ritersverderis (Ordino pilis pastatyta Vytautui Nemuno saloje ties Lampėdžiais). Prieplaukoje stovi laivas, prie jo – Vytautas, apkabinęs kelioniniais drabužiais vilkinčią Sofiją. Šalia ašaras braukia Ona – Sofijos palyda, kurioje šmėžuoja ir buvęs Vasilijaus palydovas, jau sulipusi į denį – vyksta paskutinis dukters atsisveikinimas su tėvais.

Vytautas
Į Maskvą per Dancingą ir Naugardą saugiausia, bet ar nebijosi plaukti jūra?

Sofija
Ne! Svarbiausia, kad dabar mes su Vasilijum galėsime paspausti tavo priešus iš rytų!

Vytautas
Tavo išrinktasis – geras vaikis... Visgi jis – Maskvos didysis kunigaikštis, o tu būsi kunigaikštienė... Nežinia, kaip susiklostys ateitis... Visgi turiu vilties, kad nepamirši, jog aš – tavo tėvas, o tu – mano duktė.

Sofija karštai apkabina Vytautą, paskui atsibučiuoja su Ona. Vytautas ją palydi prie tiltelio, ir Sofija užkopia į denį. Paskui ją užlipa Jonas Alšėniškis. Laivas atsistumia nuo prieplaukos ir nuplaukia Nemunu. O Vytautas su Ona, apkabinę vienas kitą per liemenį, nulydi jį akimis. Paskui atsisuka vienas į kitą ir drąsindamiesi nusišypso.



44. 1391 m. vasara-ruduo.
Vytautas veda kariuomenę. Tolumoje matosi Gardino pilis, virš kurios plevėsuoja kelios vėliavos su vyčiais, bet garbingiausioje vietoje – vartų bokšte – plaikstosi Lenkijos vėliava su ereliu. Staiga kažkoks lietuvis ištraukia ją ir išmeta į griovį. O kitas lietuvis ima džiugiai mojuoti Vytautui vėliava su Stulpais. Vytautas nusišypso.

45. 1391 m. vasara-ruduo. Vilnius. Žemutinės pilies kieme, įgulos akivaizdoje, pešasi Skirgaila ir Vilniaus seniūnas Klemensas Moskoževskis.

Skirgaila
Tai jūs kalti! Jūs ir jūsų lenkiškas “honoras”! (sugriebia Moskoževskį už liemenės)

Pripuolęs Vygintas bando atplėšti Skirgailos rankas.

Skirgaila
Pienburni, nelysk! (Atgalia ranka vožia Vygintui tokį smūgį, kad šis krentas aukštielninkas.)

Švitrigaila stebi sceną su klastinga šypsena.



46. Vytautas vėl veda kariuomenę ir dar iš vieno bokšto besidžiaugiantys lietuviai ima jam mojuoti vėliavomis su Stulpais.
Šalia Vytauto jojantis maršalas žvilgčioja į jį susirūpinęs, o Vytautas to tarsi nepastebi.



47. Trakai. Skirgaila padega Trakų Pusiasalio pilį, ir apmaudžiai išjoja pro vartus.



48. 1392 m. pavasario pabaiga. Krokuva. Karūnos senato posėdis. Jogaila ir Jadvyga sėdi greta pastatytuose sostuose. Lenkų didžiūnai, tarp kurių Gniezno arkivyskupas, Jonas Tranovskis, Spitekas Melštinskis ir Klemensas Moskoževskis – ant pusračiu sustatytų suolų. Jadvyga siuvinėja kažkokį bažnytinį rankdarbį (pvz., stulą) ir iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nesidominti žemiškais reikalais. Bet atidžiau įsižiūrėjus, matyti, kad ji labai įdėmiai ir netgi su tam tikra piktdžiuga, klausosi, kaip Jogaila barasi su lenkų didžiūnais.

Jonas Tarnovskis
Jūsų didenybe, privalote kažką daryti! Jūsų pusbrolis Vytautas ima pilį po pilies, o jūsų brolis Skirgaila jūsų nebeklauso!

Klemensas Moskoževskis
Jis perėjo į rusišką tikėjimą ir rengiasi sukilti! Jūsų didenybe, jūs privalote tuoj pat paskirti savo vietininku Lietuvoje ką nors iš mūsų!

Jogaila (grėsmingai)
Ar ne per daug užsinorėjote?!

Klemensas Moskoževskis
Mes jums atidavėm savo gražuolę karalienę..! (Jogaila nusipurto su tokiu pasidygėjimu, kad buvusiam Vilniaus seniūnui žodžiai įstringa gerklėje.)

Jogaila
Baikit! Aš jau seniai sakau, kad vietininku reikia skirti mano brolį Vygintą. Jis ištikimas man ir geras katalikas...

Atsidaro durys. Į menę įeina iš po kelionės dulkimas Lengvenis.

Jogaila (pašokdamas iš sosto)
Lengveni? Broli!

Lengvenis ženklais parodo, kad nenori kalbėti prie pašalinių. Jogaila skubiai išsiveda brolį į gretimą kambarį (savo miegamąjį) ir įremia į jį klausiantį žvilgsnį.

Lengvenis (dusliai)
Vygintas nunuodytas.

Jogaila (susmunka ant suolelio, purto galvą. Po pauzės.)
Kas?

Lengvenis (gūžtelėjęs)
Sako, Vytautas...

Jogaila
Negali būti!

Lengvenis
Aišku, ne!

Jogaila
Ką įtari?

Lengvenis (vėl gūžtelėjęs)
Skirgailai naudingiausia, bet aš ir Švitrigailos neatmesčiau. Vaikis vaizduojasi, kad jeigu Vyginto nebūtų, tu savo vietininku Lietuvoje paskirtum jį!

Jogaila (susiėmęs už galvos)
Na, ir prisigyvenome! Iš pradžių žudėm dėdes ir dėdienes, o dabar pradėjom vienas kitą!

Lengvenis
Taigi... Mūsų mamos pasėtos sėklos sudygo ir sužėlė – pasisaugok, broli!.. (Po pauzės.) Niekada tau šito nesakiau, bet tu, Jogaila, padarei didžiulę klaidą vėl susipykdamas su Vytautu...

Jogaila (linguodamas pirmyn atgal)
Žinau! Žinau! Kažin ką atiduočiau, kad tik galėčiau susitaikyti!.. Bet Vytautas dabar man niekaip neatleis... Aš netgi neįsivaizduoju, ką būtų galima pas jį pasiųsti!

Lengvenis
Gali pasiųsti, pavyzdžiui, Mozūrų Henriką... Keliaudamas pas tave, užsukau į Plocką – vaikinas džiūsta... Dėl Rimgailės viską padarys!

Jogaila
Hm... Vytautui jis nelabai patinka...

Lengvenis
Tai tegul pasistengia! Tegul įrodo esąs vertas savo išrinktosios!.. Ir kryžiuočiai nieko neįtars.

Jogaila pažvelgia į brolį, ir jo akyse pasirodo silpna viltis.



49. 1392 m. gegužė. Ritersverderis.
Vytautas, Žygimantas, Rakutis ir Markvardas Zalcbachas stovi prie vežimo ir apžiūrinėja pristatytus ginklus – kilnoja kalavijus, arbaletus ir t.t.
Staiga į kiemą šuoliais įlekia Henrikas. Niekam nespėjus atitokti, jis nušoka žemėn ir suklumpa prieš Vytautą ant vieno kelio.

Henrikas
Kunigaikšti Vytautai, aš atvykau, kad kaučiausi už jus!

Vytautas (šiek tiek pašaipiai, bet akivaizdžiai patenkintas dar vienu šalininku)
O kaip gi jūsų vyskupystė, Henrikai?

Henrikas
Aš palikau ją. Turiu dispensą dar nuo tada, kai... (Užsikerta. Po pauzės) Žinau, jūs manot, kad nenusipelniau jūsų sesers, bet išmėginkite mane, ir aš..! (Užsikerta, nes pamato atskubančią Onos lydimą Rimgailę.) Rimgaile!

Vytautas (apkabindamas seserį per juosmenį)
Na, ką, sesute? Suteiksime šiam nutrūktgalviui galimybę?

Markvardas Zalcbachas
Kunigaikštyte, nebūkite žiauri! Mozūrų kunigaikščių parama mums būtų itin pravarti.

Rimgailė
Aš pagalvosiu.

Henrikas (sučiupdamas jos suknios kraštą)
Kunigaikštyte, jūs padarysit mane laimingiausiu žmogumi pasaulyje!

Visi juokiasi iš tokio jaunuolio užsidegimo, bet juokiasi geranoriškai.



50. Ritersverderis. Tos pačios dienos vėlyvas vakaras, jau temsta. Henrikas ir Rimgailė vaikšto galerija: Henrikas norėtų ją apkabinti, bet Rimgailė vis išslysta.

Rimgailė (juokais)
Tai ką? Dabar išgirsiu graudų meilės prisipažinimą eilėmis?!

Henrikas (pagaliau nutvėręs ją už rankos)
Rimgaile, jokios eilės nepajėgtų perteikti, ką jums jaučiu! Aš atvykau čia...

Rimgailė
Nes negalit be manęs gyventi?

Henrikas (surimtėjęs)
Ne tik... (Atsikvėpęs.) Rimgaile, jūs galit pamanyti, kad meilė jums – tik priedanga. Prisiekiu, taip nėra! Ir vis dėlto aš turiu žinią... jūsų broliui... nuo karaliaus Vladislovo Jogailos.

Rimgailė (atšlydama ir niekinančiai)
Ir ką jis siūlo šįkart? Vėl kas lieka nuo jo brangių brolužių?

Henrikas
Karalius apsiima grąžinti Trakus ir siūlo kunigaikščiui Vytautui tapti jo vietininku Lietuvoje!

Rimgailė žvelgia į Henriką – matyti, kad jos viduje grumiasi prieštaringi jausmai. Vis dėlto galiausiai ji paima Henriką už rankos ir, nuvedusi prie Vytauto ir Onos kambario, ryžtingai atidaro duris. Ona susitingsta su šepečiu rankoje, Vytautas – prie prausimosi dubens.

Rimgailė
Vytautai, Henriką atsiuntė Jogaila.

Vytautas iš lėto nusišluosto šlapią veidą.



51. 1392 m. birželis. Marienburgas.
Sode, įrengtame tarp vidinės ir išorinės pilies sienų, vaikštinėja Vytautas ir Žygimantas.

Vytautas (nervingai nurovęs kažkokio augalėlio lapą ir trindamas jį tarp pirštų)
Gaila, kad magistras atsisakė tave išleisti į Rimgailės vestuves... Be galo gaila!..

Žygimantas (apsidairęs ir įsitikinęs, kad jų niekas negirdi)
Vytautai, kas vyksta? Jogaila siūlo taikytis?

Vytautas linkteli.

Žygimantas
Kokiomis sąlygomis?

Vytautas
Grąžina Trakus, duoda Vilnių... Tačiau svarbu ne tai! Man norisi užbaigti šitą brolžudišką karą. Per daug aukų!..

Žygimantas (supratęs, kad jam ir toliau teks linkti Ordine)
Na, ką gi... Daryk, ką privalai daryti... (Žvaliai.) O man čia būti įkaitu ne taip jau ir blogai.

Vytautas (karštai apkabindamas brolį)
Žygimantai! Prisiekiu, aš tave išpirksiu! Bet kokia kaina!

Dar kartą prispaudžia jį prie savęs, paskui paleidžia ir, nebepakeldamas skausmingo atsisveikinimo, skubiai nueina. Žygimantas žiūri jam pavymui.



52. 1392 m. liepa. Ritersverderis, vakaras. Rimgailės ir Henriko vestuvės. Visa pilis apkabinėta žalumynų pynėmis, ir apšviesta deglais. Stalai sustatyti tiesiog kieme, už jų sėdi lietuviai pamaišiui su kryžiuočiais ir ragina pastaruosius gerti kuo daugiau.
Prie pagrindinio stalo iš kairės į dešinę sėdi Markvardas Zalcbachas, Ona, Vytautas, toliau – dvi laisvos jaunųjų vietos (jie patys šoka kiemo viduryje), už jų – Jonas Alšėniškis su žmona Agripina ir Rakutis.
Linksmybės pačiame įkarštyje. Rimgailė palaidais plaukais su gėlių vainiku ant galvos vedžioja ratelius, Henrikas irgi siaučia.
O Ona su Vytautu vis pila Markvardui Zalcbachui taurę po taurės.

Ona
Jūs, broli Markvardai, privalot paragauti šio midaus! Pati viriau!

Vytautas
O gal jums Reino vyno? Aš apie vynus nenusimanau, bet sako, kad neblogas.

Markvardas geria, ir vaizdas ima blankti. Miglos aptrauktomis akimis Markvardas mato, kaip Ona pakyla ir suokalbiškai suėmus jį už rankos, veda į jo kambarį. Markvardas iš paskutiniųjų stengiasi eiti tiesiai ir įsivaizduoja, kad jam sekasi, nors iš tikrųjų šlitinėja į visas puses. Pasiekęs savo kambarį, užkliūva už slenksčio ir griūva tiesiai į lovą, nusitempdamas ten ir Oną. Ona kvatodamasi išsivaduoja ir, vylingai pridėjusi prie lūpų pirštą, išmunka iš kambario. Markvardas kelias akimirkas dar spokso į duris, bet paskui ,,išsijungia“ ir sapnuoja besijuokiančią ir jį glėbesčiuojančią Oną.



53. Kitos dienos rytas. Markvardas pramerkia akis ir mato priešais save Vytautą, vilkintį lengvais kelioniniais šarvais, su kalaviju prie šono ir liepsnojančiu deglu kairėje rankoje. Iš pradžių Markvardas pagalvoja, kad Vytautas atėjo reikalauti satisfakcijos už kabinėjimąsi prie jo žmonos, tačiau paskui jo dėmesį patraukia tai, kad pilyje neįprastai tylu – nesigirdėti nei juoko, nei kalbų, tikrai kažkas kažkur kažką lyg laužo ar kapoja...
Markvardas puola į galeriją ir mato, kad pilis bemaž apleista – žalumynų pynės nuvytusios ir apdraskytos, stalai ir suolai išvartyti, tik keli lietuviai krauna į vežimaitį paskutinius vertingesnius daiktus. Galerijos gale, prie laipto Markvardas išvysta Joną Alšėniškį – taip pat šarvuotą ir su deglu. Atsisuka į priešingą pusę, o ten – Vytautas.

Vytautas
Ak, riteri, mokai jus mokai, o jums – pro vieną ausį... Kiek vilką bešerk, vilkas vis tiek į mišką žiūri.

Markvardas (su begaliniu įtūžiu)
Aš laidavau už jus!..

Vytautas
Žinau, dėl to dabar turėsite nemalonumų... Jei norit, galit dėtis prie manęs.

Markvardas (išdidžiai)
Ne!

Vytautas
Jūsų valia...

Vytautas linkteli Jonui Alšėniškiui. Šis ima artintis. Markvardas pasijunta užspeistas, bet šoka per turėklus, perbėga per kiemą, pro vartus ir neria į tiesiog Nemuną.

Rakutis (iš apačios)
Ar liepsit vytis, kunigaikšti?

Vytautas
Ne, tegul bėga...

Vytautas dar kartą apžvelgia pilį ir atsainiai meta deglą į Markvardo lovą.



54. 1392 m. rugpjūčio 4 d. Ostrovas. Laukas prie Mozūrų miestelio Ostrovo. Tolumoje matyti pats miestelis, arčiau – gausus Jogailos ir Jadvygos palydovų būrys su atitinkamomis vėliavomis. Pats Jogaila su Jadvyga, vedami Henriko, joja link Vytauto ir Onos, kurie taip pat atsiskiria nuo savo palydos ir joja priešpriešiais. Poros susitinka lauko viduryje. Henrikas pasitraukia kiek į šalį. Jogaila su Vytautu kurį laiką žiūri vienas į kitą, paskui abu kartu nušliuožia nuo žirgų ir puola vienas kitam į glėbį.

Jogaila
Atleisk man! Tebus visiems atleista!..

Vytautas linksi ir ramindamas plekšnoja pusbroliui per petį. Jie kiek pasisuka. Jogaila susitinka žvilgsniu su Ona ir jai pamojuoja. Ona nusišypso jam kaip draugui iš senų gerų laikų. O Jadvyga stebi šią sceną sutrikusi ir gerokai nepatenkinta, nes yra įpratusi laikyti Jogailą pabaisa ir nenori keisti nuomonės.

Ona (Jadvygai draugiškai)
Na, argi ne puiku, kad mūsų vyrai susitaikė?

Jadvygos lūpos virpteli – ji lyg norėtų atsakyti, bet įsisenėjęs neigiamas požiūris į Jogailą, o tuo pačiu ir į Vytautą, nustelbia šį impulsą, ir karalienė, užrietusi nosytę, išdidžiai nusisuks. Abejingai gūžtelėjusi, Ona vėl nukreipia žvilgsnį į besiglėbesčiuojančius Jogailą su Vytautu, o virš jos pačios simboliškai išsiskleidžia Jogailos palydovų atsinešta Lietuvos vėliava su Vyčiu.



55. 1397 m. sausis. Vilnius. Onos ir Vytauto miegamasis. Iš lauko atsklinda šurmulys ir šūkčiojimai: ,,Tegyvuoja Vytautas! Valio valdovui!“ Ona į tai nekreipia dėmesio.
Apsivilkusi tik marškiniais ir kailiu pamuštu apsiaustu, ji sėdi krėsle priešais liepsnojantį židinį ir šeria obuolio skiltelėmis ant stalelio tupinčią beždžionėlę, tuo pačiu apžiūrinėdama tarnaitės jai rodomus įmantrius galvos apdangalus (viena kepuraitė gali būti dviragė kepuraitė, kita – kūginė).

Ona (apsisprendusi)
Per puotą užsidėsiu šitą, tik šydą reikia perlyginti.

Tarnaitė tūptelėjusi išeina, tarpdury prasilenkdama su Vytautu. Vytautas įeina į kambarį. Jis vilki ilgu dvaro drabužiu sujuostu auksiniu diržu, ant pečių – kailiais puoštas apsiaustas, ant galvos – didžiojo kunigaikščio kepurė. Vis dėlto jis atrodo šiek tiek pavargęs ir pastebimai pražilęs.

Ona (kasydama beždžionėlei pažandę)
Gražų padarėlį tu man padovanojai...

Vytautas (po pauzės)
Turiu naujieną, Ona... Skirgailos nebėra. Sako, nunuodijo jį Kijeve metropolito dvaro prievaizdas – toksai vienuolis Foma.

Ona
Vienuolis? Metropolito Kiprijono patikėtinis? Ne! Čia turbūt gandai.

Vytautas (beždžionėlės džiaugsmui numesdamas savo kepurę ant stalelio)
Matai, Skirgaila sublogavo po šito Fomos surengtos puotos...

Ona
O! Tuomet aišku! Skirgaila graikiško vynelio prisigėrė, ir kepenys nebeišlaikė... (Po pauzės, vėl susidomėjus beždžionėle, kuri matuojasi kepurę.) Nepasakyčiau, kad labai gedėčiau.

Vytautas (nusimesdamas apsiaustą ir išsitiesdamas ant lovos)
O man, žinai, jo gaila... Kažkada buvo visai neblogas vaikis. Teisybė, gerdavo ir mušdavosi prisigėręs, bet išsiblaivęs atsiprašinėdavo... Tai motina užnuodijo jam sielą!

Ona
Kad ji sudegtų pragare!

Vytautas (pasirėmęs ant alkūnės)
Onut, na, kam tiek pykčio? Ji siekė išskirti mudu su Jogaila, bet mudu susitaikėm vieną kartą, paskui kitą. Ir ji dar gavo sužinoti apie tai prieš mirtį, – ar tau maža?.. (Po pauzės, vėl ištiesęs ant lovos) Tu savo pyktį pataupyk...

Ona
Kam šįkart – lenkams ar kryžiuočiams?

Vytautas
Ir tiems, ir tiems. Jadvyga derasi su Ordinu, nepasikvietusi ne tik manęs, bet ir Jogailos... Ir dėl Žygimanto išlaisvinimo tarpininkauti atsisako... Atrodo, kad jos didenybė galutinai nusprendė palikti mus kryžiuočių valiai... Ir jie toliau mus puldinės, nors Lietuva jau mažne dešimt metų krikštyta...

Ona
Taip... Ir kodėl jie nenutraukia šito kryžiaus karo?..

Vytautas
Todėl, mano mieloji, kad jie iš to gyvena. Kiekvienas į Prūsiją arba Livoniją atvykęs riteris išlaiko vietinius ginklakalius, aludarius ir panašiai. Be to, aukoja Ordinui tiesiogiai... nes nori patirti ypatingų įspūdžių – pagonis pamedžioti, prie garbės stalo sublizgėti!.. O popiežiaus draudimai praslysta pro ausis, nes jų juk nekartoja visose bažnyčiose...

Ona liūdnai paglosto beždžionėlę. Vytautas pakyla ir ima vaikščioti po kambarį.

Vytautas
Onut, klausyk, aš čia tokią mintelę brandinu: o ką, jeigu aš pats pradėčiau rengti kryžiaus žygius?

Ona
Prieš ką?

Vytautas
Savaime aišku, prieš totorius – jie mūsuose dabar vieninteliai netikėliai! Ne, aš visai rimtai. Po to kai, chanas Timūras išvijo iš Aukso Ordos chaną Tochtamyšą, tas nuolat prašinėja paramos. Žada mainais ir Maskvą, ir Riazanę, – aš, aišku, žinau, ko tokie pažadai verti. Bet jeigu išskalambintumėm žygį prieš Timūrą kaip kovą už šventąjį krikščionišką tikėjimą, jei mus palaimintų Bažnyčia..! Svarbiausia, kad kovomis su totoriais būtų galima sudominti ir Ordiną, ir gal tuomet jis panorėtų persikelti į pietus...

Ona
Panašų pasiūlymą, berods, buvo iškėlęs tavo tėvas ir didysis Algirdas – kryžiuočiai pasipiktino!

Vytautas
Taip, bet dabar kitokia padėtis, ir jiems patiems būtų geriau... Bet jei nesusipras, tai ką gi... Priversiu Tochtamyšą laikytis pažado ir išvaduosiu rusus iš totorių jungo. O tada pasiūsiu juos visus prieš Ordiną!

Ona (ne be ironijos)
Tai man labiau patiktų!.. Negaliu pamiršti, kad kryžiuočiai nužudė mano brolį! Ir dar taip žiauriai – sudegino, pakabinę galva žemyn!..

Vytautas
Jie daugelį nužudė, Ona... ir dar žudys. Būtent todėl ir privalau kažką daryti... (Po pauzės.) Kad ir kaip beviltiškai tai beatrodytų...

Ona atsidusus linkteli.



56. 1397 m. vasara. Perekopo įlanka. Juodosios jūros Perekopo įlankos pakrantėje raiti stovi Vytautas ir Jonas Alšėniškis su būreliu karių.

Vytautas
Juodoji jūra!.. (Po pauzės.) Nelabai tesiskiria nuo Baltijos, ką, Jonai? Tik kopų nėr...

Jonas Alšėniškis
Sako, toliau vaizdai bus visiškai kitokie, bet, Vytautai, negi rimtai ruošiesi nukariauti Krymą?

Vytautas (juokdamasis)
Krymą? Ne! Pasižiūrėk, kaip jis įtvirtintas – pylimas per visą sąsmauką lig pat Azovo!.. Reikia likimui padėkoti, kad totoriai nesusiprato mūsų pasitikti čia! Bet kitą kartą jie bus apdairesni, todėl dabar žygiuojam iki Kafos, kaip kad Tochtamyšas prašo, ir kuo greičiau atgal!.. (Po pauzės.) Mums reikia sutelkti dėmesį į Dniepro žiotis. Žmonių ten maža, vietos geros – kryžiuočiai galėtų pasistatyti ten pilių ir uostų...

Jonas Alšėniškis
Vytautai, ar tu naivus, ar tik apsimeti? Kryžiuočiai niekad nesutiks!.. Jie netgi nesutiks paremti tavo žygio, jeigu neatiduosi jiems Žemaičių!

Vytautas (niūriai)
Žinau... Ir regis, atiduoti teks... Žygimantas nelaisvėje tiek metų, dėl lenkų – vieni rūpesčiai!.. Toks jausmas, kad šviesiausioji Jadvyga kryžiuočiams palankesnė, negu mums... Bet nesirūpink, Jonai. Žemaičius atiduoti – tas pats, kas mešką girioje. Už pavadėlio nepaimsi, į namus neparsivesi – ranką nukąs iki peties!

Jonas Alšėniškis (be entuziazmo)
Tikiuosi, kad suvoki, ką darai... Tačiau Rakučiui ir kitiems žemaičiams turėsi pasakyti pats. (Spusteli žirgą ir joja šalin)

Vytautas (pats sau)
Pasakysiu – kur aš dingsiu!.. (Dar kartą pažvelgia į jūrą ir nusiveja Joną Alšėniškį.)



58. 1398 m. spalio 12 d. Salynas. Salose Nemuno ir Nevėžio santakoje pristatyta galybė palapinių, viena – milžiniško dydžio su gale prijungta mažesne. Virš šios plaikstosi Vytauto vėliava su Stulpais ir Lietuvos su Vyčiu. Prie kitų palapinių matyti kryžiuočių vėliavos, o taip pat vėliavos su smulkiųjų Lietuvos kunigaikščių bei didikų ikihorodliniais herbais (pvz., Alšėniškių Kentauras, Valmantaičių Stulpai ir pan.) Bet kadangi lyja nesmarkus lietus, žmonių tarp palapinių nesimato. Tik keli tarnai skuba link didžiosios palapinės su vyno ąsočiais ir drobe uždengtais padėklais su maistu.

Didžiojoje palapinėje sustatyti puošniomis staltiesėmis dengti stalai, ant kurių kol kas stovi tik duona ir gėrimo taurės. Žmonės prie jų taip pat nesėda. Jie šnekučiuodamiesi stoviniuoja pašaliais, kadangi dar nėra Vytauto, Onos, didžiojo magistro ir chano Tochtamyšo.
Prie pagrindinio po baldakimu stovinčio stalo galo stoviniuoja Jonas Alšėniškis su Agripina ir Markvardas Zalcbachas.

Jonas Alšėniškis
Senokai nesimatėm, broli Markvardai... Nuo tos dienos, kai...

Markvardas Zalcbachas
Taip... Bet Ordinas nusprendė duoti kunigaikščiui trečią progą!.. (Po pauzės, žiūrėdamas į Lietuvos didikų tarpe šmėžuojančius baltais turbanais pasipuošusius totorius ir karaimus.) Ar žmonės, kuriuos jūs parsivarėte iš Krymo, vis dar nekrikštyti?

Jonas Alšėniškis
Ne, Kunigaikštis Vytautas nusprendė laukti jų savanoriško atsivertimo. Tiesa, mūsų virėjas žada jį už tai nunuodyti! Žmogui tiek vargo: totoriams jų Alachas draudžia valgyti kiaulieną, karaimams išvis reikia gaminti atskirai... O kur dar visokiausi pasninkai..!

Pasigirsta trimitai. Užuolaida, atskirianti mažąją palapinę prasiskleidžia. Įeina Vytautas, laikantis už rankos visomis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės brangenybėmis tviskančią Oną, magistras ir chanas Tochtamyšas. Jie užima savo vietas po baldakimu pagrindinio stalo viduryje: Tochtamyšas – šalia Onos, magistras – šalia Vytauto. Savo vietas prie stalų užima ir kiti.

Vytautas (keldamas didžiulį sidabru apkaustytą tauro ragą)
Geriu už šį susitikimą – už tai, kad jis pasitarnautų Visagalio šlovei! Ir nors geriu tik vandenį, prie manęs prisideda mūsų draugai totoriai!

Visi pasijuokia ir išgeria kas ką. Tarnai vėl skubiai pildo ragus ir taures.

Vytautas
Vis dėlto, prieš pradėdamas, norėčiau jums kai ką pranešti. Laisvieji lietuvių kunigaikščiai, ponai ir bajorai! Jos didenybė Jadvyga, lenkų karalienė, reikalauja, kad aš, vykdydamas jos vyro – mano pusbrolio Jogailos – įsipareigojimą prišlieti Lietuvą prie Lenkijos, mokėčiau poniai duoklę nuo tų žemių, kurios jai priklauso pagal minėtąją vedybų sutartį. (Nepasitenkinimo šurmulys.) Ką pasakysite laisvieji lietuvių kunigaikščiai, ponai ir bajorai? Aš siūlau duoklės lenkų karalienei nemokėti!

Pritarimo šurmulys.

Ginvilas
Teisingai! Ji mums – ne ponia, ir pats Jogaila – mums seniai nebe valdovas!

Čiupurna
Mūsų valdovas – Vytautas! (Iškėlęs taurę ir kreipdamasis į visus.) Valdovui Vytautui – valio!

Visi
Valio! Valio! Valio!

Rakutis (lėtai ir net grėsmingai pakildamas iš užstalės)
Valio valdovui Vytautui!

Suskamba trimitai. Tarnai ima nešti į palapinę puošniai serviruotus valgius.

Magistras (palinkęs prie Vytauto, kuris sėdi stebėtinai ramus)
Ar Lietuvos valdovas atiduos mums Žemaičius, jei mes paleisime jo brolį?

Vytautas lėtai ir niūriai linkteli.



59. 1398 m. spalio vidurys. Krokuva. Jadvygos kambarys. Jadvyga ir dvi jos damos laiko rankose užmirštus siuvinius, o priešais jas skeryčiojasi lenkų didikai.

Klemensas Moskoževskis
Jūsų didenybe! Tai nepakenčiama! Lietuviai paskelbė Vytautą savo vieninteliu valdovu ir taikosi nutraukti sąjungą.

Jonas Tarnovskis
Jūsų didenybe, privalote nueiti pas karalių.

Jadvyga (pakildama)
Taip. Aš nueisiu.

Eina į Jogailos kambarį.



60. Jogailos kambarys. Jogaila sėdi, jaukiai įsitaisęs prie židinio, ir klausosi, kaip tarnas, pritardamas sau būgneliu, dainuoja dainą apie Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą (žodžiai ir muzika Jono ir Inijos Trinkūnų). Įsiveržus Jadvygai, daina nutyla, bet Jogaila, nežiūrėdamas į žmoną, duoda ženklą tęsti ir tarnas su tam tikru iššūkiu sudainuoja dainą iki galo.

Jogaila (mąsliai)
Daina apie mano senelio žygdarbius – gaila, kad nesuprantate... (Mostu atleidžia tarną.)

Tarnas išeina, bet Jadvyga mato, kad Jogaila tebežiūri į židinį, o jos tarsi nepastebi. Jos kumštukai ima gniaužtis.

Jadvyga
Turbūt dar negirdėjot... Jūsų pusbrolis Vytautas pasiskelbė Lietuvos valdovu!

Jogaila (nepasukdamas galvos)
Na, ir?

Jadvyga
Bet jūs prarandate savo valstybę!

Jogaila
Ne prarandu, o atiduodu... Taip, mano karaliene, išgirdote teisingai! Aš atiduodu savo valstybę Vytautui gera valia ir jei reikės, pats – savo rankomis – uždėsiu jam karūną!..

Jadvyga (dusdama iš pykčio)
Jei taip, aš... aš pareikalausiu anuliuoti mūsų santuoką!

Jogaila
Turbūt taip bus geriausia... Ir nemanykite, kad aš labai liūdėsiu... (Po pauzės.) Visus tuos ilgus mūsų vadinamosios santuokos metus aš laukiau... tikėjausi iš jūsų... bent trupučio draugiškumo!.. Stengiausi būti supratingas... Kai žmonės man pranešinėdavo, kaip jūs, mano karaliene, slapčiomis susitikinėjate su savo buvusiuoju sužadėtiniu, pasiųsdavau juos loti po stalu! Bet jūs man net nepadėkojote – nė karto!.. (Nusisukęs į ugnį.) Eikite. Mudu neturim apie ką šnekėtis...

Kiek pastovėjusi, Jadvyga apsisuka ir išeina. Jogaila to nemato – tik girdi užveriamų durų klaktelėjimą. Jis atsišlieja į krėslo atkaltę, paskui pasilenkia, įmeta į židinį dar vieną pliauską, pasitrina akis, kurias graužia dūmai, o gal ir ašaros...

Durys vėl prasiveria. Jogaila staigiai atsigręžia: ant slenksčio – Jadvygos dama.

Jadvygos dama (tūptelėjusi)
Jos didenybė prašė jus ją šiąnakt aplankyti.

Jogaila dar kartą pasitrina akis.



61. Vėliau. Jadvygos miegamasis.
Jogaila neryžtingai praveria duris. Jadvygos dama pakyla nuo kėdutės, padeda jam nusivilkti plačiarankovį apsiaustą. Jogaila tarsi nesavomis kojomis prieina prie lovos su aklinai užtrauktomis užuolaidomis, dar kiek pamindžikuoja, bet galiausiai pasiryžęs, be ypatingo džiaugsmo praskleidžia užuolaidas ir įsliuogia į tamsą.
Toliau – tyla. Tik kažkur židinyje spragsi malkos.



62. 1398 m. lapkričio naktis. Gardino pilis. Vėjas draskyte drasko vėliavas, ir blaško aliejinės lempelės liepsną taip, kad Vytautui tenka pridengti ją ranka.
Pavargęs po dienos darbų, jis įeina į savo miegamąjį. Skirtingai negu lauke, čia jauku – kaitriai šildo koklinė krosnis, sienos ištisai užleistos užuolaidomis, todėl beveik nesijaučia traukimo pro rąstų plyšius. Ona miega lovoje, tyliai alsuodama, sudėjusi rankas po skruostu.
Žiūrėdamas į ją, Vytautas nejučia nusišypso. Paskui nusiima didžiojo kunigaikščio kepurę, nusimeta drabužius, užsivelka ilgus naktinius marškinius ir pakelia antklodės kampą.
Po ja, išsikėtojusi per visą lovą, miega beždžionėlė.

Vytautas (pašnibždomis)
Ak, tu... kūdiki plaukuotas! Prie kojų – greitai!

Beždžionėlė, priekaištingai sučiauškėjusi, persikrausto į lovos galą, o Vytautas užpučia lempelę ir atsigulęs užtraukia lovos užuolaidą.

Kurį laiką kambaryje tvyro tyla, tik vėjas ūkauja kamine.

Paskui be garso prasiveria durys. Įslenka į apsiaustą susisupęs žmogus – taip pat su aliejine lempele rankoje. Jis vogčiomis pritykina prie drabužių skrynios, stovinčios netoli durų, atsargiai atverčia jos dangtį, ištraukia keletą Onos suknelių taip, kad jos siektų ant grindų patiestą kilimą. Iš po apsiausto skverno išsitraukia odmaišį, išlieja jo turinį (aliejų) ant suknelių ir kilimo, galiausiai meta į drabužių krūvą degančią lempelę ir išsmunka pro duris.
Ugnis plyksteli iš karto. Iš skrynios ji peršoka ant kilimo ir sienų užuolaidų, o Vytautas su Ona miega.
Tačiau pabunda beždžionėlė. Ji iškiša snukutį pro lovos užuolaidas, pamato liepsną ir, išgąstingai čiauškėdama, šoka ant savo šeimininkų.

Vytautas
Kas?

Ona
Baik!

Bet prasibudinę abu iškart pajunta dūmus. Vytautas atmeta lovos užuolaidą – liepsnoja jau pusė kambario, ir kas blogiausia – ugnis užtvėrusi kelią prie durų. Bet Vytautas nesutrinka: jis apgaubia lovos apklotu Oną kartu su beždžionėle, nuplėšia lovos užuolaidas, meta jas ant liepsnų, tokiu būdu jas trumpam prislopindamas, tuomet čiumpa Oną su beždžionėle ant rankų ir per rūkstančias užuolaidas išpuola lauk iš kambario.

Vytautas (su savo našta bėgdamas galerija iki laiptų, o paskui žemyn į kiemą)
Gaisras! Pabuskite visi! Greičiau!

Žmonės pasipila iš visų kampų. Kažkas skuba su kibirais, bet liepsna, virstanti pro Vytauto miegamojo duris, jau kimba į lentomis dengtą stogą.

Čiupurna (matydamas, kad Vytautas su Ona vienmarškiniai ir basi)
Vežimą! (Kreipdamasis į Vytautą.) Valdove, bus geriau, jeigu paliksit pilį. Aš su vyrais padarysiu, ką galėsiu, bet bijau, kad...

Vytautas
Nepersistenk. Pirmiausia gelbėk žmones... ir gyvulius, gerai? O Gardinas... ji jau seniai reikėjo perstatyt iš mūro.

Vytautas įkelia Oną į tarnų pristumtą vežimą, į kurį jau kinkomi arkliai, įlipa pats ir, metęs paskutinį žvilgsnį į vis stipriau įsidegančią pilį, nuleidžia odinę užuolaidėlę. Vežimas pajuda.



Vežime.

Ona (glausdama prie krūtinės išsigandusią beždžionėlę ir stengdamasi atsigauti nuo sukrėtimo)
Kaip tu manai – tai padegimas?

Vytautas
Be abejo.

Ona
Bet kas galėjo? Švitrigaila?

Vytautas
Lenkai!

Ona
Jadvyga???

Vytautas
Ne – tie, kurie susibūrę apie ją! Tie viską padarys, kad nepaleistų Lietuvos iš rankų!.. (Po ilgokos pauzės.) Aš tau dar nesakiau, – Jadvyga laukiasi.

Ona
Tai bent naujiena!

Vytautas
Taip... Mergužėlę pagaliau įtikino, kad reikia įpėdinio... iškart dviem sostams! Bet apsigavo, nes dabar nebegalės pasiųsti Jogailos po velnių! O jis bus mano pusėj! Kūdikiu jo nesugraudins.

Ona (priekaištingai)
Vytautai, ką čia kalbi?! Gal jiedu su Jadvyga pagaliau atras vienas kitą?.. Negi tu to nenori?

Vytautas (atlyždamas)
Noriu, Onute, noriu, tik štai... tampi valdovu ir jau nebegali galvoti ir jausti kaip paprastas žmogus... Kažkas neleidžia... (Vytautas pasisukioja ant piršto žiedą su perlinio emalio akimi – vienintelę jam likusią regaliją.) Ech, geriau pasišnekėkim apie tai, ką dovanosime naujagimiui – gal sidabrinį lopšį iki viršaus pripiltą pinigų?

Ona (ne be ironijos)
Tai būtų išties... karališka!..

Vytautas gūžteli ir nusisuka. Vežimas rieda toliau.



63. 1399 m. rugpjūčio pradžia. Kijevas.
Kairiajame Dniepro krante stovi žygiui į pietryčius išsirikiavusi kariuomenė. Prie jos – į būrelį susispietę vadai: Žygimantas, Tochtamyšas, Markvardas Zalcbachas, Rakutis, Spitekas Melštinskis, Andrius Algirdaitis ir Švitrigaila, kuris uoliai stengiasi įlįsti į šį įtakingųjų ratelį.
Dešiniajame Dniepro krante (kuriame matyti miesto siena, pilis ir retai apstatyto Podolo priemiesčio kampas), prie prieplaukos stovi keltas. Į keltą jau sulipęs Vytauto asmeninis apsaugos būrys. Ten pat žengia ir Jonas Alšėniškis, atsisveikinęs su Agripina ir maždaug dešimties metų dukra, o pats Vytautas vis dar stoviniuoja prieplaukoje, šnekučiuodamasis su Ona.

Vytautas
Turėtų pasisekti. Popiežiaus palaiminimą gavom. Kryžiuočiai atžygiavo... ir net pulkelis lenkų, nors Jadvyga prieštaravo!

Ona (meiliai)
Nepurkštauk! Jos padėtyje..!

Vytautas (susirūpinusiu balsu)
Jogaila rašo, kad ji nenorinti matyti nei jo, ne dovanų. Atseit, seniai išsižadėjo žemiškos tuštybės...

Ona
Et, moterims tokiomis aplinkybėmis dažnai užeina debesėliai... Atsimeni, kaip mano sesė, besilaukdama Julytės, buvo susipykusi su Jonu?.. O dėl Jadvygos, manau, kad vos tik ji išvys savo vaikelį, iškart suvoks, kad šis pasaulis ne toks blogas.

Pro išlydinčiųjų minią prasiskverbia suplukęs raitelis – Jogailos tarnas. Jis nušoka nuo žirgo ir, susiėmęs už šono, puola prie Vytauto.

Jogailos tarnas (gaudydamas orą)
Kunigaikšti, gerai, kad jus radau!.. Jos didenybė... pagimdė dukterį, tačiau mergytė... pasirodė per silpna gyventi. Ir pati karalienė... prie mirties.

Vytautas (sukrėstas)
O kaip Jogaila?!

Tarnas (be žodžių skėstelėjęs rankomis)
Vykite pas jį greičiau.

Vytautas (lyg transe)
Taip... (Atsitokėjęs.) Ne! Aš negaliu atšaukti žygio!

Ona (sugriebdama jį už rankos)
Vytautai!

Vytautas
Aš negaliu atšaukti žygio! Viskas paruošta, kariuomenė išsirikiavusi!.. Ne!.. (Jogailos tarnui) Pasakyk karaliui, kad pasistengsiu apsisukti kuo greičiau!

Vytautas skubiai pakšteli Oną į skruostą, įlipa į keltą ir duoda ženklą atsistumti nuo prieplaukos. Blogos nuojautos apimta Ona stebi, kaip jis iš lėto tolsta, o fone matyti, kaip kairiajame Dniepro krante skleidžiasi žygio vėliavos.



64. 1399 m. rugpjūčio 12 d. Vorskla (upės brasta ties Poltava)
Kairiajame krante matyti Vytauto kariuomenės stovykla, pridengta gurguolės vežimais. Dešiniajame – prie pat vandens vyksta mūšis. Vytauto flanguose – visiška sumaištis. Iš dešiniojo paniškai bėga Tochtamyšas su menku apsaugos būreliu, kairiajame krenta kryžiuočių ir Spiteko Melštinskio vėliavos. Centras, kuriame vėliavos rodo esant Vytautą, laikosi nepakrikęs, tačiau totoriai negailestingai spaudžia, ir Vytautas, Žygimantas, Jonas Alšėniškis bei Švitrigaila traukiasi atatupsti.

Vytautas
Laikykitės! Sakau, laikykitės!

Staiga pajunta, kad šlampa kojos, žvilgteli žemyn ir mato, kad žirgas vandenyje iki pilvo.
Vytautas sutinka Žygimanto ir Jono Alšėniškio žvilgsnius – visiems aišku, kad mūšis pralaimėtas.
Vyrai apgręžia žirgus ir bando nusigauti į kitą krantą – jis nėra labai toli. Bet ties brasta – spūstis. Stumtis į prieki sekasi kankinamai lėtai, o už nugaros aidi totorių šūksniai.
Staiga Švitrigaila tarsi netyčia (bet vargu ar tikrai taip) smarkiai stumteli Vytautą alkūne. Vytautas nukrenta į vandenį. Prieš jo akis – žirgų kojos. Ant dugno – keli lavonai. Šarvai traukia žemyn. Vytautas mato, kaip jam iš burnos veržiasi oras... Panika. Prieš akis iškyla srovės nešamos Birutės vaizdas, paskui – tik jos veidas žalzganame vandenyje.

Birutė (balsas ataidi tarsi iš anapus)
Vytautai, ką tu darai? Kur tu eini?

Vytautas, sutelkęs paskutines jėgas, įsitveria į kažką (kaip vėliau paaiškėja – į savo paties žirgo balnakilpę) ir prisitraukia. Galva iškyla į paviršių.
Vytautą pamato Jonas Alšėniškis ir ištiesia ranką. Vytautas jos įsikimba, kita ranka tebesilaikydamas balnakilpės. Kojomis pasiekia dugną – vandens tik iki pažastų ir vis mažėja. Žygimantas pridengia Vytautą iš nugaros. Švitrigaila, pastebėjęs, kad Vytautas gyvas, čiumpa už pavadžių jo arklį ir ištempia jį į krantą.
Išbridęs iš upės Vytautas vėl šoka į balną. Apsidairo – dauguma totorių likę priešingame krante, dalis vejasi Tochtamyšą. Jų pačių nepersekioja, nors tai – tik laiko klausimas. Vytautas susižvalgo su Jonu Alšėniškiu. Šis pamoja kariuomenės likučiams, ir visi pasileidžia šuoliais.

Po kiek laiko būrys pereina į lėtesnę risčią. Šalia Vytauto išnyra Markvardas Zalcbachas – šlapias, be šarvų, vien tik su apatiniais.

Markvardas Zalcbachas
Kunigaikšti Vytautai, nesisielokite dėl pralaimėjimo. Ordinas vis tiek išrūpins jums karūną.

Vytautas pažvelgia į Markvardą tokiu žvilgsniu, kad šis atšlyja.

Markvardas (pusbalsiu, pavarydamas žirgą į šalį)
Kalės vaikas!

Vytauto žvilgsnis tampa dar rūstesnis, o šalia jo atsiranda Rakutis.



65. 1399 m. ruduo. Lenkija. Jogailos kambarėlis kažkokiame mediniame dvarelyje. Jogaila sėdi prie ant žemo suolelio, apsikabinęs rankomis kelius. Jo gedulingi drabužiai suglamžyti, ant pečių – kažkokia avikailio skranda. Bet Jogaila vis tiek šiurpčioja, nes ugnis atviroje plūkto molio krosnyje beveik užgesusi, o per niekuo nepridengtas rąstines sienas traukia vėjas.
Durys prasiveria. Įeina apgailėtinai sulytas Vytautas.

Jogaila (po ilgos pauzės, nepasukdamas galvos)
Tai vis dėlto atjojai!.. Maniau, kad niekad neatjosi, įvertinus, kiek kartų aš išdaviau mūsų draugystę!..

Vytautas
Ir aš ją išdaviau, Jogaila, neatjojęs pas tave iš karto.

Jogaila
Tai smulkmena.

Vytautas
Ne, tai esmė! Širdis ir sąžinė man liepė skubėti pas tave, tačiau aš paklusau vadinamajam ,,sveiko proto balsui“... Ir štai likimas mane nubaudė.

Jogaila
Likimas pasityčiojo iš mūsų abiejų. Tu svajojai apie karūną, aš – apie šeimą ir vaikus... Bet tau gal dar ne viskas prarasta?

Vytautas
Tą patį man kalbėjo brolis Markvardas, bet ačiū, – ne. Užtenka klaidžiot klystkeliais. Man reikia ištaisyti, ką pridirbau – reikia atsiimti iš kryžiuočių Žemaičius. Jogaila, be tavęs nesugebėsiu!.. (Po pauzės.) Girdėjau, ketini atsisakyti Lenkijos karūnos?

Jogaila
Na, nežinau... Jadvygai mirus, viskas susipainiojo: lenkai nežino, klausys manęs toliau, ar ne. O man... nesinori ginčytis.

Vytautas
Taip, suprantu... Žinai, mudu su Ona nusprendėme pasistatyti naują pilį Trakuose ir persikelti ten. Tad jei nuspręsi grįžti, Vilnius – tavo.

Jogaila (sukrėstas)
Tu ką – rimtai?

Vytautas (su šypsena)
Rimtų rimčiausiai! Vilnius – teisėtas tavo palikimas. Visuomet buvo ir visuomet bus. Tačiau žinai, gal neskubėk dar visko mesti?.. Atsimeni, kaip mes svajojom: Lietuva su Lenkija prieš Ordiną išvien? Jei liksi aukščiausiu Lietuvos valdovu, lenkai nenorės tavęs paleisti, ir tu tuomet galėsi padiktuoti savo sąlygas.

Jogaila
O kaipgi tu?

Vytautas
Na, aš pasivadinsiu... tarkime, didžiuoju kunigaikščiu. Taip, tu būsi aukščiausias, aš – didysis. Ir mes kartu priversim lenkus gerbti Lietuvą! O paskui pamokysim ir Ordiną! Pabandom?

Jogaila su nauja viltim ištiesia Vytautui ranką, ir jie šypsodamiesi žiūri vienas į kitą.



66. 1410 m. liepos 15 d. Griunvaldas.

Jogaila ir Vytautas tebežiūri vienas į kitą ir pamažu suvokia, kad yra ne Lenkijoj, o Griunvalde, kad praėjo vienuolika metų, ir kad jie nepasikeitė – gal tik Vytautas labiau pražilo, o Jogaila visiškai nupliko. Ir šitas suvokimas priverčia juos dar kartą nusišypsoti.

Jogaila
Ojoi, kiek dar buvo bėdų – su lenkais ir su mano nenuorama brolužiu Švitrigaila! Kiek kartų jis mėgino tave nužudyti? Tris? Keturis? Bet aš džiaugiuosi, kad tu jo nenuteisei myriop.

Vytautas
Didžiausia bausmė tam niekdariui bus tai, kad šitą dieną jis praleis už grotų!

Jogaila
Taip, vargšas Švitrigaila – jis iš tikrųjų daug praras!.. Tarp kitko, Vytautai, tu man dar nepapasakojai, ką pasakei jo didenybei Vengrijos karaliui ir būsimajam Vokiečių kaizeriui Zigmantui, kai jis pasiūlė tau karūną?

Vytautas
Nieko nepasakiau – trenkiau durimis ir išlėkiau iš Kežmarko neatsisveikinęs.

Jogaila
Taip, betgi jis tave pasivijo?

Vytautas
A, tada...



67. 1410 m. pradžia. Kežmarko apylinkės.
Zigmanto Liuksemburgo veidas – viltingas ir klastingas tuo pačiu. Jiedu su Vytautu stovi raiti ant apsnigtos aukštumos. Atokiau, ant paties gūbrio, laukia Vytauto palydovų būrelis, o už jų visa savo didybe kyla Aukštųjų Tatrų viršukalnės.
Vytautas pažvelgia į jas, nusišypso Zigmantui, ir pamojavęs ranka ir nušuoliuoja amžinybe alsuojančių kalnų link.



68. 1410 m. liepos 15 d. Griunvaldas.

Vytautas
Pasakiau, kad apie karūną pagalvosiu... kai turėsiu laiko.

Prie Jogailos ir Vytauto prijoja Jogailos tarnas.

Jogailos tarnas
Jūsų didenybe, mišioms pasiruošta.

Jogaila (Vytautui, eidamas prie žirgo)
Na, eisiu pasimelsiu už Šventąją Brigitą, kad jai galvoj nebūtų pasimaišę.

Vytautas (sumirksi nesusivokdamas, paskui prisimena)
A, čia tu apie tą švedų motinėlę, kuriai gerasis Jėzus atseit apreiškė duosiąs Ordinui pylos?

Jogaila (sėsdamas į balną)
Taip.

Vytautas paplekšnoja jo žirgui per šoną, ir Jogaila nujoja link jau išsirikiavusių lenkų pulkų.
Tuomet Vytautas pats sėda ant žirgo, užsideda šalmą, tik antveidžio nenuleidžia. Jis joja į priešingą pusę: palei savo karių gretas – barzdotus rusėnus, švariai nusiskutusius lietuvius, siauraakius totorius – kurių visų aprangoje dominuoja žalia spalva, ir vėl atgal.
Prajodamas Vytautas girdi sveikinimus ir mato pažįstamus veidus: čia ir Rakutis, ir Ginvilas, ir Čiupurna. O už trijų savo karių eilių, tarp miško medžių, Vytautas mato ketvirtąją – mirusiųjų – eilę: savo tėvus ir Tautvilą, Sudimantą ir Joną Alšėniškį, Skirgailą, Vygintą ir Karigailą, ir Andrių Algirdaitį už kurių stovi pats Algirdas, ir dar daug kitų – vyrų, moterų vaikų...
O paskui Vytauto žvilgsnis tarsi prasiskverbia pro mišką ir skrieja per visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – nuo Palangos per Žemaitiją, kurios kontūrą žymi žaliame miške ruduojančios griauzdos (iškirstų medžių sąvartos) ir kur žmonės meldžiasi prie šventosios ugnies; paskui Trakus, kur žmonės irgi meldžiasi – bažnyčioj, cerkvėj, mečetėj ir kinesėj, ir kur Salos pilies bokšto lange stovi saulės nutvieksta Ona.
O virš Vilniaus dangus aptemęs, ir ant nauja žole žaliuojančio Kreivosios pilies kalno staugia žaibo nutviekstas geležinis vilkas. Ir tą staugimą turbūt girdi Švitrigaila, nes jis stovi, apmaudžiai stovi savo kambarėlyje, įsikabinęs į lango grotas.
O Vytauto žvilgsnis slenka toliau – į pietus, per dabartinę Baltarusiją ir Ukrainą, iki Juodosios jūros. Paskui ji krypsta į vakarus – į Vengriją ir mato Zigmantą Liuksemburgietį, taip pat neramiai besidairantį į šiaurę. Ir, jau sekdamas jo žvilgsnį, Vytautas grįžta į Griunvaldą, kad dar kartą išvystų už medžių užsiglaudžiančią Birutę ir tris savo karių eiles, ir lenkus kairėje.

Prie Vytauto vėl prijoja Jogailos tarnas.

Jogailos tarnas
Kunigaikšti, magistras judviem su karalium atsiuntė du kalavijus – ragina nebesislapstyti girioje...

Vytautas linkteli, iškelia kalaviją ir išjoja priešais savo pulkus.

Vytautas (gyviesiems ir mirusiesiems)
Su mumis... teisingumas!!!

Lietuviai šaudami pasileidžia į priekį. Maršalo vadovaujami kryžiuočiai pasileidžia priešpriešiais. Kariuomenės trenkiasi viena į kitą. Lūžta ietys, žirgai stumdo vieni kitus krūtinėmis, tačiau lietuviai sulaiko kryžiuočius.
Vytautas, stebintis tai iš užnugario, nusišypso ir susižvalgo su Lengveniu bei Žygimantu.
Tuomet įvyksta neįtikėtinas dalykas – lietuviai ima pamažėle trauktis, o Žygimanto pulkas, besikaunantis šalia Lengvenio smolenskiečių, netgi ima krikti.
Tai pamatęs, Jogaila duoda ženklą, ir giedodami ,,Bogorodicą“ į mūšį stoja lenkai. Prieš juos pajuda dešinysis kryžiuočių flangas.
Tuo tarpu Žygimanto pulkas vis labiau byra. Kariai šuoliuoja miško link, patraukdami paskui save Žygimantą ir vėliavnešį. Kryžiuočiai džiūgaudami lekia iš paskos. Mūšio lauką iki pat miško nusėja lavonai. Sužeidžiamas Žygimantas, bet jam pavyksta pasiekti mišką.
Vytautas su savo būreliu prisigretina prie lenkus dengiančio Lengvenio, nes kaip tik čia dabar užverda pats intensyviausias mūšis.
Tuo tarpu dauguma kryžiuočių veržiasi pro spragą lietuvių linijose ir vejasi bėgančius lietuvius. Tačiau pažvelgus iš viršaus, matyti, kad pakriko tik keli lietuvių pulkai, o visas dešinysis sparnas, nors ir lekia į mišką, bet daro tai drausmingai ir tikslingai.
Vis dėlto kryžiuočiai to nemato – jie lekia į mišką paskirais būreliais, jausdamiesi nugalėtojais, tik pametę vieni kitus iš akių, ima dairytis.
Vieno tokio būrelio vadas net ima žvalgytis kelio atgal – miškas jam atrodo įtartinai nedraugiškas. Ir tuomet iš už medžių išnyra lietuviai – tylūs, grėsmingi, jie supa kryžiuočių būrelį vis glaudesniu žiedu. Vadas moja saviškiams, – reikia veržtis! Bet jį perveria iš užnugario atskriejus ietis. Lietuviai apsupa kryžiuočius mirtinoje tyloje, ir šie tiesiog išnyksta.
Žygimantas, kuris pakrūmėje bando kažkuo apsirišti savo smarkai kraujuojantį petį, pamato dar vieno panašaus būrelio žūtį. Paskui atsipalaiduoja ir leidžia sau netekti sąmonės.
Tuo tarpu mūšio lauke vyksta įnirtingos kirstynės. Vytautas su būreliu palydovų joja išilgai lenkų linijų, stebėdamas, ar jos laikosi, o pamatęs besiveriančią spragą pats ją pridengia.
Jogaila viską stebi nuo kalnelio – jis moja rankomis, šūkčioja įsakymus ir nejučia vis labiau ir labiau leidžiasi pakalnėn. Staiga nuo kryžiuočių kariuomenės atsiskiria būrelis riterių. Vienas, atstatęs ietį, lekia tiesiai į Jogailą.
Jogaila nuleidžia šalmo antveidį ir, prisidengęs skydu, ruošiasi atremti smūgį. Bet priešais užlenda jaunuolis – Zbignevas Olesnickis – ir ietimi išmuša kryžiuotį iš balno. Lenkai apspinta Jogailą. Šis apmaudaudamas vėl užjoja ant kalniuko. Paskui pamojuoja Vytautui, kad viskas gerai. Vytautas irgi pamojuoja atsakydamas.
Bet tuo metu mūšio sumaištyje krenta didžioji lenkų vėliava su ereliu. Tai pastebėjęs, magistras išveda į kovą savo paskutiniąsias vėliavas. Vytautas nusišypso ir su savo būreliu rūksta link miško. Magistras, Markvardas Zalcbachas ir kiti palaiko tai galutinio pralaimėjimo ženklu ir užtraukia pergalės giesmę ,,Christ ist erstanden“ (,,Kristus prisikėlė“). Tarsi atsakymas virš mūšio lauko lekiančiuose debesyse išryškėja Rūpintojėlio pavidalas.

Balsas iš dangaus (Rūpintojėlio galvai iš lėto nusigręžiant nuo kryžiuočių)
Siunčiau juos liudyti mane, bet jie pasidavė gobšumui ir paskendo nedorybėse. Todėl dabar aš jiems nukirsiu dešinę ranką, o kairiąją paliksiu, kad gyventų ir galvotų apie savo nuodėmes.

Sulig paskutiniu žodžiu iš miško pasirodo Vytauto vedami Lietuvos pulkai, kurie kaip lavina nušluoja viską. Paskutinę akimirką pakyla didžioji lenkų vėliava su ereliu ir suplevėsuoja greta Vyčio.



69. Užrašas ekrane: Apreiškimas Šv. Brigitai išsipildė. 1410 m. liepos 15 d. Griunvaldo ir Tanenbergo laukuose Vokiečių ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Po dvylikos metų jis buvo priverstas visiems laikams atsisakyti pretenzijų į Žemaitiją, o ilgainiui prarado ir visas kitas valdas. Šiandien Vokiečių ordinas yra garbinga labdara užsiimanti vienuolija.

Parodoma dabartinio didžiojo magistro nuotrauka su popiežiumi Jonu Pauliumi II.



70. Vėl Griunvaldas – 1410 m. liepos 15 d. vakaras – Vytautą ir Jogailą matome ant kalnelio, kur buvo Jogailos vadavietė – jie vis dar ant žirgų, bet jau be šalmų, suplukę, mirtinai pervargę... Prijoja Lengvenis, bet dar apačioje nušliuožia nuo žirgo ir įsitaiso ant pakilumos. Paskui priklibikščiuoja Žygimantas ir įsitaiso greta pusbrolio. Atslenka ir keletas lenkų. Bet purpurinio dangaus fone dominuoja tik dviejų raitelių siluetai – Vytauto ir Jogailos.

Užrašas ekrane: Vytautas ir Jogaila liko draugai iki gyvenimo pabaigos.


P.S. Prieš mirtį Vytautas pareiškė, ne tik tikįs, bet ir protu priimąs tai, kad kiekvienam žmogui lemta keltis iš numirusiųjų ir susilaukti atlyginimo pagal savo darbus.
Šis darbas skiriamas jam ir visiems, prisidėjusiems prie pergalės Žalgirio mūšyje.