Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke). Pilkainis

Kristijonas Gotlybas Milkus (1733–1807) PILKAINIS Kiems, bažnyčkiemis, miestas¹ ¹ Kaip kunigaikščiai pagonių šim kampe valdžią dar turėjo pirm metų kokią tūkstančių, jau tąsyk Pilkainis stovėjo. ⁵ Viens viešpačių² sav kapines ant aukšto kalno čion padarė ir, vis užpylęs ten žemes, tą kalną dar auksčiaus užvarė; šio kampo susiedai³ todėl ¹⁰ tą vietą Pilkalnius⁴ vadino, bet, vardą šį iškreipę, vėl po čėso⁵ Pilkainį⁶ pramino⁷.
Šalia didžiųjų kapinių pušynė⁸ girtina stovėjo, ¹⁵ kur ant apierų⁹ nelabų¹⁰ galvijų kraujus vis pralėjo¹¹. Ten ožį jie papjaudavo ir tuomi pagal dingsčią ¹² savo Perkūną sav suderino¹³ ²⁰ ir paikus žmones taip prigavo. Galvijų, kiaulių bei avių ant tūkstančių¹⁴ kas mets žavino¹⁵ ir prie išdrožtų abrozų¹⁶ į dievų garbę pakabino. ²⁵ Čia degė nepaliautinai ugnis, pašventinta balvonams¹⁷, čia teko smilkyt visadai¹⁸ aniems klastojantiems klebonams ¹⁹. O kartais ir neprietelius²⁰ ³⁰ sugautus ant ugnies uždėjo, ir juos, skaudžiai numūčytus²¹, į dievų garbę supleškėjo²². Vis šie didieji viešpačiai į mūšį prieš kits kitą ėjo, ³⁵ ir jų paduonai²³ vis skaudžiai visokią bėdą kęst turėjo.
Bet kad karaliai svetimi su jais kariauti atsitraukė, tai susitarę jie visi ⁴⁰ neprietelius užpult tikt laukė. Ir, vieryk, kone visados ant priešininkų viršų gavo, nės, didės būdami drąsos, vis pergalėtinai²⁴ kariavo. ⁴⁵ Į lenkų žemę neretai įvesdavo jie savo žmones ir, braniję nesvietiškai²⁵, dar daugel žudė be malonės. Mozūrų todėl ercikis²⁶ ⁵⁰ karaliaus gentis artimiausias²⁷ ir kunigaikštis didelis bei tarp visų išmintingiausias, karaliui lenkų velijo²⁸, kad jis kryželninkus vadintų²⁹, ⁵⁵ jeib nuo plėšimo nelabo³⁰ karališkas žemes apgintų. Kryželninkai šie girtini sau didį gyrių pasidarė³¹,
nės, žydų žemėj būdami³², ⁶⁰ visi iš vieno susitarė kavot visus įronytus³³, kurie prieš zaracėnus³⁴ ėjo, priegtam su ginklais ateivius į šventą grabą nulydėjo³⁵. – ⁶⁵ Ale daugums neprietelių paskiaus ant jųjų viršų gavo³⁶, pašaukti todėl nuo gudų, daugiaus su jais jau nekariavo³⁷, bet pas mozūrų ercikį ⁷⁰ viena valia³⁸ skubriai³⁹ nutraukė ir, vokiečiai bebūdami, iš tėviškės pagalbos laukė⁴⁰. Kaipo užėjus darganai nenaudos kuosos⁴¹ susirenka, ⁷⁵ į kiemus nulakioj⁴² greitai, kad girioj peno jau netenka, taip išsižioję vokiečiai iš visų pašalių suėjo, draug po kryželninkais⁴³ skaudžiai ⁸⁰ su prūsais muštis prasidėjo. Nelygi buvo kova ši, – kryželninkai visi šarvoti⁴⁴,
kytriai kariaut žinodami⁴⁵, galėjo tankiai juos valioti⁴⁶. ⁸⁵ Bet prūsai, drąsūs beėsą, ne vienąkart juos vėl apniko ⁴⁷, kad pulką šį bijotiną⁴⁸ ant plynų laukų kur sutiko. Ale kryželninkai kas mets ⁹⁰ nuo vokiečių pagalbos gavo, ir iš žalnierių šių tikt rets atgal į tėviškę keliavo⁴⁹, galėjo todėl, nuolatai⁵⁰ per kokią metų dvidešimtį ⁹⁵ kariavę neatleistinai⁵¹, per pusę žemės jiems atimti⁵². Ale šaunius lietuvninkus ikšiol niekaip įveikt galėjo⁵³: jie vieni prieš neprietelius ¹⁰⁰ nepergalėtinai⁵⁴ stovėjo. Kaip kad sukilsta umaras⁵⁵ ir viesulai be galo dūksta, kad griauj perkūns baisėtinas, jog visi gyvoliai⁵⁶ pabūgsta,
¹⁰⁵ kad pasilenkia žagarai, o eglės storos pradest virsti, bet pušys lūžta bei beržai, buk žmonių rankomis pakirsti, tad nieks negandin aužuolą⁵⁷, ¹¹⁰ jisai šakas visur išsplėtęs⁵⁸, ir jo liemuo nepadreba didės šaknis giliai įskėtęs⁵⁹; taipo lietuvninkai visi nepasibūgę susistojo⁶⁰, ¹¹⁵ per metų penktą dešimtį⁶¹ dar su kryželninkais kovojo. – Paskiaus neteko jau sylos⁶²; nesvietiškų vargų papjauti, pasidavė po jų valdžios ⁶³, ¹²⁰ paliovę jau toliaus kariauti. – Kaip gaspadorius su bernais, į aužuolyną nuvažiavę ir kirviais su patekintais⁶⁴ storiausią medį kirst pagavę, ¹²⁵ vis kerta persikeistinai⁶⁵, pas sykį sykį atkartoja⁶⁶ ir taip dirbę nuolatai, –
aukšta viršūnė jau linguoja, storiausias aužuols padreba ¹³⁰ ir, šen ir ten dar svyrinėjęs, braškėdams jau pasideda⁶⁷, paskiausiai dar atsidūsėjęs, – taipo ir žmonės Lietuvos, neprietelių visur valioti⁶⁸, ¹³⁵ nemitę⁶⁹ bei tikt iš bėdos turėjo jų bernai⁷⁰ pastoti. Dabar sunkiausią baudžiavą šviežiems paduonams⁷¹ tuoj uždėjo, pilis pakurt vienuolika⁷² ¹⁴⁰ ir jų dvarus apdirbt turėjo. Priegtam uždraudė jiems labai, kad nieks negarbintų balvonų, ir liepė, kad. prisiektinai⁷³ priimtų zokaną⁷⁴ krikščionių. ¹⁴⁵ Bet katilikų pramonės ⁷⁵ ir jų pamokslai pramanyti⁷⁶ gerais krikščionimis užties⁷⁷ juos negalėjo padaryti. _________ Memel, Tilse, Insterburg, Georgenburg, Ragnit, Šalau, Taplaken, Tapiau, Labiau, Schaken, Waldau (aut. pastaba). (Klaipėda, Tilžė, Įsrutis, Jurbarkas, Ragainė, Saluva, Taplaukiai, Tepliava, Labguva, Šakiai, Valdava.)
Priegtam valdonai žemės šios ¹⁵⁰ ant savo tikt naudos žiūrėjo, ir dėl vieros krikščioniškos iš tikro jiems niekad rūpėjo⁷⁸. Nės tikt šešias per Lietuvą⁷⁹ bažnyčias jie pabudavojo* ⁸⁰, ¹⁵⁵ ir apie mokslą dievišką lietuvninkai nedaug žinojo. – Bet vis papratę jau kariaut, prieš etmoną didįjį ėjo** ir kunigaikštį šį prigaut ¹⁶⁰ bei jam žemes išveržt norėjo⁸¹. Bet etmons Didžios Lietuvos⁸² kryželninkams daug vargo darė, ne vienąkart išmušęs juos į savo žemę vėl nuvarė. ¹⁶⁵ Po šimtų metų juos paskui dar randi vis beširmavojant⁸³, iki Jagelui etmonui Gudų karaliumi pastojant⁸⁴; ¹⁷⁰ tas taip skaudžiai kryželninkus _________ * Memel, Tilse, Insterburg, Georgenburg, Ragnit, Labiau (aut. pastaba). (Klaipėdos, Tilžės, Įsruties, Jurbarko, Ragainės, Labguvos.) ** Etmons didysis ist der Großfürst von Littauen (aut. pastaba). (Etmonas didysis yra Lietuvos didysis kunigaikštis.)
visai sumuštus pergalėjo⁸⁵, jog jau pusėtinai Prūsus su juomi perdalyt turėjo⁸⁶. O žemę tą pusėtiną⁸⁷ ¹⁷⁵ pavelijo⁸⁸, kad taip valdytų, kad vis karalių lenkišką už savo viešpatį laikytų⁸⁹. Taip ponai šie pamankštyti⁹⁰ turėjo su pakajum būti⁹¹, ¹⁸⁰ tačiaus didei vis veržėsi iš pančių lenkiškų iškliūti⁹². Todėl didžiausius ercikius sav į valdonus išsiskyrė ir per jų gentis didelius ¹⁸⁵ pagalbos gausią pasigyrė⁹³. Pirmiaus jie Zaksų ercikį⁹⁴ per poną savo sav įdėjo⁹⁵, tas po Gudų karaliumi nei būt, nei pasilenkt norėjo⁹⁶. ¹⁹⁰ Išėjus jam⁹⁷, išsiskiria dar už aną šaunesnį poną –
ir Albą Brandenburgišką⁹⁸ sav įsidėjo per valdoną. Tas buvo viešpats išmintings, ¹⁹⁵ patogus⁹⁹ ir didei mokytas, per savo ir gentis sylings¹⁰⁰, su nobažnyste išrėdytas¹⁰¹. Pastojęs Albas viešpatim tuojaus prieš lenkus vėl kariavo¹⁰², ²⁰⁰ žalnierius prūsų su savim nuvedęs bei ir žmones savo¹⁰³. Jie mušas per metus šešis, bet Albas markgrovs veik numano, kad sausas nesikelt galįs, ²⁰⁵ įpuolęs į šį bjaurų klaną. Todėl karaliui lenkiškam nemitęs pasilenkt turėjo¹⁰⁴ ir genčiui savo artimam¹⁰⁵ pakajų¹⁰⁶ siūlyt veik pradėjo. ²¹⁰ Karalius, tikras jo avyns¹⁰⁷, tuojaus su markgrovu sutiko ir kaip širdingai gers kaimyns jam Prūsus vėl kaip pirm paliko¹⁰⁸.
Dabar jis paiką zokaną ²¹⁵ kryželninkų tuojaus prastojo¹⁰⁹ ir mokslą evangelišką žmonėms čystai įbrukt ieškojo¹¹⁰. Taip katilikų pramonių ir žmogiškų pamokslų gloda¹¹¹, ²²⁰ kaip markgrovs iš šventų knygų šventesnį jiems pamokslą duoda¹¹². O Lietuvoj jis ypačiai bažnyčias davė budavoti¹¹³, jeib jo paduonai davadniai ²²⁵ Dievopi būtų nu vadžioti¹¹⁴. Tarp kiemų šių lietuviškų ir mūsų Pilkainis pagirtas pastot ir būt bažnyčkiemiu nuo Albo ercikio paskirtas ¹¹⁵. ²³⁰ Bet nesulaukė kūrymą¹¹⁶ ir veik potam iš čia atstojo¹¹⁷; ale po metų dvylika kits Viešpats ją pabudavojo¹¹⁸.
Kur kunigaikščiai pagonių ²³⁵ lavonus savo laidot pratę, čia ant kapų pagoniškų aukštai bažnyčią pirmą statė. Iš medžių trobą šventąją Į dailią sąsparą surentė, ²⁴⁰ o kunigai, pakviesti čia, į Viešpaties namus pašventė¹¹⁹. Per metų penktą dešimtį¹²⁰ pirmoji tikt troba stovėjo, per viesulą parvirtusi¹²¹ ²⁴⁵ į padaukus nelaukiant ėjo¹²². Bažnyčią antrą skerskryžiais į kiemo vidurį pakūrė¹²³, dabintą abrozais¹²⁴ dailiais, jai aukštą varpnyčią* pridūrė¹²⁵. ²⁵⁰ Po šimtą metų¹²⁶ Pilkainis didesnę šlovę apturėjo, karalius nėsa antrasis¹²⁷ iš kiemo miestą kurt pradėjo¹²⁸. Iš dešimts valsčių Lietuvos ²⁵⁵ sujudo kitus gaspadorius¹²⁹, _______ * Originale Wárgnyczią – korektūros klaida. Rankraštyje buvo parašyta Wargnyczią, vėliau ištaisyta į Warpnyczią.
kad trauktų medžių iš girios greitai ir per pikčiausius uorus¹³⁰; o vėl kiti į plytnyčią¹³¹ turėjo aktainius¹³² nuvežti, ²⁶⁰ kiti stelioti su ranka¹³³, vienokias priprovas¹³⁴ sunešti. Kaip bitės per pavasarį, kad šiluma pradest atvirsti¹³⁵, bekrauja medų saldųjį, ²⁶⁵ daug dirbančias visur išgirsti. Nekenčia pataikojančius¹³⁶, kožnam paskirtą darbą duoda, tranus papjauja tinginius, ir ant rudens bedarbių gloda¹³⁷. ²⁷⁰ Taip nei prispyrę tyčiomis¹³⁸ stelioti¹³⁹ žmonės dirbt turėjo ir, dirbę dvi dieni užvis ¹⁴⁰, atlikę čėnę¹⁴¹, vėl išėjo. Šitaipo dvidešimt butai ²⁷⁵ karaliaus kaštais budavoti¹⁴², šviežiems miesčionims būtinai menkus už pinigus parduoti¹⁴³.
Priegtam karalius pusūbę¹⁴⁴ prie kožno buto dovanojo ²⁸⁰ ir mažą kūręs rotužę, – iš kiemo miestas jau pastojo¹⁴⁵. Po metų trečią dešimtį¹⁴⁶ trečia bažnyčia kurta buvo¹⁴⁷, antroji nės pasenusi ²⁸⁵ jau iš savęs kone sugriuvo. Daugiaus kaip šimts dailių butų tiesias į eiles¹⁴⁸ sustatytų, daugiaus kaip tūkstantis žmonių kas mets čia randas surašytų. ²⁹⁰ Kur viešpačiai pagoniški lavonus savo laidot pratę, ten vėjmalūnį¹⁴⁹ pirmąjį į šviežio miesto naudą statė¹⁵⁰. Vandens malūną ir pakur¹⁵¹, ²⁹⁵ jeib, kad vėjai pradest nustoti¹⁵², netektų susiedams kitur į svetimą¹⁵³ tolyn važiuoti¹⁵⁴. _________ Die Anzahl der Einwohner iſt ungefehr 1300 (aut. pastaba). (Gyventojų skaičius yra maždaug 1300.)
Aną ir prastą* rotužę¹⁵⁵ kitiems už pinigus pardavę, ³⁰⁰ pabūdavo į puikesniąją¹⁵⁶, gana už tą išsikaštavę¹⁵⁷. Taip tarpsta miests šviežintelis¹⁵⁸ po atsarga¹⁵⁹ karalių mūsų. Rods, mažas, bet dailumu jis ³⁰⁵ tikt pereit¹⁶⁰ miestus Naujų Prūsų** ¹⁶¹. * * * Bet tu, geriausias Viešpatie! toliaus šiam miestui susimilkis¹⁶², mums tavo veidas težibie! į mūsų širdis įsipilkis¹⁶³. ³¹⁰ Tu jį nuo karo žudančio apsaugojai; ir kaip maskoliai šią mūsų žemę degino¹⁶⁴, neleidai juos ateit ikšiolei. Ir nuo ugnies iškadaros ¹⁶⁵ ³¹⁵ tu tankiai miestą iškavojai¹⁶⁶ ir jį bėdos nuo tūlimos¹⁶⁷ apsergėdams macniai¹⁶⁸ užstojai. Taigi, ak Dieve, Viešpatie! _______ * Rankraštyje pástą, matyt, apsirikta. ** Originale Praſû – korektūros klaida.
visi tav pasilėcavojam¹⁶⁹ ³²⁰ ir, gyrę meilę didelę, dėkingi tav už tai pastojam¹⁷⁰. Ak, peržegnok lietuvninkus, pirmuosius susiedus šios žemės, taipjau užstok ir vokiečius, ³²⁵ visus į atsargą atėmęs¹⁷¹. Per tavo žodį dar toliaus paragink pats parapijonus¹⁷², kad pasielgtųs nobažniaus¹⁷³ už čia gyvenusius pagonus¹⁷⁴. ³³⁰ Jei tai darysim, tai visi toliaus žegnonės tavo teksim¹⁷⁵ ir, svietą šį palikdami, dangaus išganymą atseksim¹⁷⁶.
PAAIŠKINIMAI Kūrinio rankraštis yra išlikęs L. Rėzos archyve, kuris buvo saugomas Karaliaučiuje, o po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., P. Pakarklio rūpesčiu pateko į LTSR MA Centrinės bibliotekos Rankraščių skyrių (F 137–7, l. 5–12). Rankraštį L. Rėzai 1822 m. buvo perdavęs jo talkininkas, ilgametis Valtarkiemio kunigas (vėliau – Geldapės superintendentas) J. G. Jordanas (1753–1822). Rankraščio pabaigoje yra parašas: Mielke, cantor in Pillkallen, kuriuo remiantis ir sprendžiama apie kūrinio autorystę. K. G. Milkaus „Pilkainį“ 1834 m. paminėjo A. G. Krauzė, išleidęs knygą: Litthauen und dessen Bewohner in Hinsicht der Abstammung, der volkstümlichen Verwandtschaft und Sprache. Ein geschichtlicher Versuch, mit Beziehung auf Ruhigs Betrachtung der litthauischen Sprache, herausgegeben von August Gotthilf Krause, Prediger. Königsberg, 1834. Druck und Verlag der Hartungschen Hof buchdrückerei (Lietuva ir jos gyventojai kilmės, tautinės giminystės ir kalbos požiūriu. Istorinis eksperimentas, susietas su Ruigio lietuvių kalbos tyrinėjimu, išleistas Augusto Gothilfo Krauzės, pamokslininko. Karaliaučius, 1834. Hartungo karališkosios knygų spaustuvės spauda ir leidimas). Tos knygos 34-me skyrelyje „Lietuvių literatūra“ (p. 138–141) autorius konstatuoja, kad lietuvių kalba visiškai nėra originalių kūrinių. Lietuviškai išspausdinti raštai esą vien religinio turinio. Iš poezijos nesą daugiau nieko, išskyrus ,,Dainas“, Donelaičio „Metus“ (t. y. L. Rėzos išleistas knygas) ir „Milkaus ilgą eilėraštį apie Pilkalnio miestą“ (außer <...> einem langen Gedicht auf die Stadt Pillkallen v. Mielke) (p. 139). Kadangi Milkaus kūrinys čia minimas tarp spausdintų dalykų, galima manyti, jog A. G. Krauzė naudojosi ne „Pilkalnio“ rankraščiu, o spaudiniu (žr. toliau). Kiek vėliau, 1851 m., kelias kūrinio eilutes (nenurodęs autoriaus) išspausdino G. H. F. Neselmanas (žr. Biržiška V. Aleksandrynas: Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos. T, 2: XVIII–XIX amžiai. – Čikaga: Išleido JAV LB Kultūros Fondas, 1963. – P. 132). Visą kūrinio tekstą 1931 m. paskelbė V. Biržiška leidinyje „Tauta ir žodis“ (kn. 7, p. 275–283). Tais pačiais metais jis pasirodė V. Biržiškos leidinyje „Nežinomi senieji lietuviški tekstai“ (p. 26–35). M. Biržiška 1937 m. jį paskelbė L. Rėzos „Dainų“ leidime (t. 2, p. 101–103). Kūrinio fragmentas 1951 m. išspausdintas J. Aisčio ir A. Vaičiulaičio sudarytoje „Lietuvių poezijos antologijoje“, išleistoje JAV (p. 149–151). Kupiūruotas tekstas su autografu 1957 m. paskelbtas K. Korsako ir J. Lebedžio redaguotoje feodalizmo epochos „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijoje“ (p. 210–217). Kūrinio fragmentas išspausdintas 1967 ir 1969 m. V. Vanago sudarytoje antologijoje „Lietuvių poezija“ (t. 1, p. 85–87). Visos tos publikacijos buvo paremtos išlikusiu kūrinio rankraščiu (arba V. Biržiškos 1931 m. publikacija). Iki 1980 m. buvo manoma, kad „Pilkainį“ pirmą kartą išspausdino būtent V. Biržiška 1931 m. Tačiau knygotyrininkė D. Gargasaitė 1980 m. Poznanės universiteto Kalbotyros instituto bibliotekoje surado ankstesnį šio kūrinio spaudinį (žr. Gargasaitė D. Poema „Pilkainis“ – spaudinys // Gimtasis kraštas. – 1982. – Birželio 24. – Nr. 25(801)). Spaudinys be antraštinio lapo, jame nenurodytas autorius, leidimo vieta ir metai. Iš pašalinių įrašų matyti, kad surastasis spaudinio egzempliorius priklausė Lietuvių literatūros draugijai Tilžėje. Iš ten jis pateko į Karaliaučiaus universiteto Baltų-slavų kalbų seminaro biblioteką, o per Antrąjį pasaulinį karą (ar po jo) atsidūrė Poznanėje – A. Mickevičiaus universitete, kur Baltų-slavų kalbų katedrai vadovavo kalbininkas J. Otrembskis. Išaiškinta taip pat, kad spaudinys buvo užfiksuotas jau 1892 m. Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje bibliotekos kataloge (Katalog der Bibliothek, I. Nachtrag, Tilsit, 1892, S. 25), bet anksčiau niekas to nepastebėjo. Iš naujai surasto spaudinio „Pilkainis“ pirmąkart publikuotas leidinyje: Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio: Iš Mažosios Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios lietuvių poezijos / Tekstus parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė D. Kaunas. – V.: Vaga, 1986. – P. 32–44. – (Poezijos biblioteka; Versmės). Naudojantis šio spaudinio mikrofilmu ir fotokopija, – taip pat L. Rėzos archyve esančiu rankraščiu, kūrinio tekstas skelbiamas ir šiame leidinyje. Spausdintasis tekstas nuo rankraščio iš esmės nesiskiria. Tiktai 25-ta eilutė Ošė, degė nepaliautinai pakeista Čia degė nepaliautinai, kad išeitų taisyklingas jambas. Neaišku, kada „Pilkainis“ parašytas. Ilgą laiką laikytasi V. Bir žiškos nuomonės, kuri irgi keitėsi. Iš pradžių, remdamasis kūrinio turiniu, V. Biržiška spėjo, kad „Pilkainis“ parašytas apie 1780 m., kai Prūsiją valdė karalius Frydrichas II (miręs 1786 m.). Bet toks spėjimas buvęs netikras, nes paties karaliaus vardas kūrinyje neminimas, o viešpačiu Milkus vadinęs ne karalių, bet Dievą. Kadangi „Pilkainyje“ rašoma: tikt pereit miestus Naujų Prūsų, o Naujieji Prūsai (Neuostpreussen) buvę įkurti tik po 1796 m., tai ir kūrinys buvęs parašytas ne anksčiau kaip 1796–1797 m. (žr. Biržiška V. Min. veik. – P. 131–132). D. Kaunas spėja, kad išlikęs „Pilkainio“ rankraštis yra L. Rėzos spaudai rengtas kūrinio originalas. Kūrinys buvęs parašytas XVIII a. – XIX a. sandūroje, tarp 1795 m. (kada buvo įsteigti jame minimi Naujieji Rytprūsiai) ir 1807 m. (autoriaus mirties). Kūrinį atskiru leidiniu tarp 1810–1818 m. išspausdinęs L. Rėza, kuris nuo 1810 m. buvo Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro inspektorius ir kuriam, matyt, patiko antigermanizacinės ir patriotinės „Pilkainio“ idėjos (žr. Kaunas D. Lietuvininkų eilėraštis: nuo K. G. Milkaus iki I. Simonaitytės // Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio: Iš Mažosios Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios poezijos. – V.: Vaga, 1986. – P. 7, 381). D. Gargasaitė mano: „Jei poema pasirodė po poeto mirties, tai ne vėliau kaip 1820–1825 m.“ (žr. Gargasaitė D. Poema „Pilkainis“ – spaudinys // Gimtasis kraštas. – 1982 – Birželio 24. – Nr. 25 (801)). Taigi nei kūrinio parašymo, nei išspausdinimo data tiksliai nežinoma, bet apytikriai galima manyti, kad parašytas jis buvo pačioje XVIII a. pabaigoje arba XIX a. pradžioje, o išspausdintas kiek vėliau – XIX a antrame arba trečiame dešimtmetyje. ¹ Kiems, bažnyčkiemis, miestas – sąvokų gradacija išreiškia poemos pagrindinės minties kryptį: joje vaizduojama, kaip atsirado Pilkalnio kaimas, kaip iš jo vėliau išaugo bažnytkaimis ir pagaliau – miestas. ² valdovų, kunigaikščių. ³ kaimynai. ⁴ Pilkainiais. ⁵ po kurio laiko. ⁶ Pilkainiu. ⁷ praminė. ⁸ pušynas. ⁹ aukų. ¹⁰ netikusių. ¹¹ praliejo. ¹² manymą. ¹³ palenkė (į savo pusę). ¹⁴ kokį tūkstantį. ¹⁵ pjovė, skerdė. ¹⁶ atvaizdų. ¹⁷ stabams. ¹⁸ visada, visados. ¹⁹ netikriems dvasininkams, pagonių žyniams. ²⁰ priešus. ²¹ nukankintus. ²² dievų garbei sudegino, supleškino. ²³ pavaldiniai. ²⁴ pergalingai. ²⁵ neapsakomai (nežmoniškai) siaubę, plėšę. ²⁶ hercogas. Turimas galvoje Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis (1187/88–1247), su popiežiaus sutikimu XIII a. pradžioje rengęs lenkų kunigaikščių kryžiaus žygius prieš prūsus. 1222 m. Kulmo žemės dalyje jis įkurdino vyskupą Kristijoną, o 1226 m. likusią (didžiąją) tos žemės dalį, susitaręs su Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru Hermanu fon Zalca, atidavė Kryžiuočių ordinui, suteikęs jam teisę valdyti užkariausimas prūsų žemes. 1230 m. pirmieji Kryžiuočių ordino daliniai, vadovaujami magistro Hermano fon Balko, atsikėlė į Kulmo žemę ir pradėjo puldinėti prūsus. ²⁷ Mazovijos kunigaikštis Konradas (Konradas I Mazovietis) buvo Lenkijos kunigaikščio Kazimiero II Teisingojo (1138–1194) iš Piastų dinastijos sūnus. Tuomet, kada į Kulmo žemę buvo pakviestas Kryžiuočių ordinas (1226 m.), Didžiąją Lenkiją valdė (nuo 1202 m.) Vladislovas III Švelniakojis (1161/1167–1231), Mieškos III Senojo sūnus. Mieška III Senasis (1126/1127—1202) ir Konrado I Mazoviečio tėvas Kazimieras II Teisingasis buvo broliai – Boleslovo Kreivaburnio sūnūs. Taigi Konradas I Mazovietis ir Vladislovas III Švelniakojis buvo tikri pusbroliai. ²⁸ pasiūlė Lenkijos didžiajam kunigaikščiui Vladislovui III Švelniakojui (Laskonogi). ²⁹ kryžiuočius pakviestų. ³⁰ baisaus, siaubingo. ³¹ labai išsigarsino. ³² Kryžiuočių ordiną įkūrė vokiečiai, kryžiaus žygio į Palestiną dalyviai, Izraelyje 1190 m. per Akos apsiaustį. ³³ globoti (slaugyti) visus sužeistuosius. Svarbiausia Kryžiuočių ordino paskirtis buvo globoti atvykstančius iš Vokietijos kryžininkus, slaugyti ligonius ir kovoti su katalikų bažnyčios priešais. ³⁴ saracėnus. Viduramžiais saracėnais buvo vadinami musulmonai, o kartais – ir visi nekrikščionys (prūsai, lietuviai ir kt.). Šiuo atveju turimi galvoje musulmonai, prieš kuriuos Palestinoje kariavo Kryžiuočių ordinas. ⁸⁵ Kryžiaus karų Palestinoje pretekstas buvo Kristaus karstas, kurį iš musulmonų norėjo išvaduoti krikščionys. ³⁶ Kryžiuočių ordinas 1211 m. buvo pakviestas į Vengriją ginti Transilvanijos nuo klajoklių polovcų (kumanų); tačiau už mėginimą sukurti čia savo atskirą valstybę buvo išvarytas. Tuomet jį pakvietė į Kulmo žemę Mazovijos kunigaikštis Konradas (žr. 26 paaišk.). ³⁷ Anksčiau, XII amžiuje, per kryžiaus karus, be kita ko, buvo užpuldinėjami ir Pietų Pabaltijo slavai. Kryžiuočių ordinui 1230 m. įsikūrus Pavyslyje, Kulmo žemėje, kryžiaus karai buvo skelbiami nebe slavams, o prūsams, jotvingiams, lietuviams. ³⁸ vieningai, sutartinai. ³⁹ skubiai. ⁴⁰ Kryžiuočių ordino nariai buvo tik vokiečiai. Įsikūrę nevokiškoje Kulmo žemėje, jie laukė pagalbos iš Vokietijos (tėviškės). ⁴¹ nenaudėlės kuosos. ⁴² nulekia. ⁴³ drauge su kryžiuočiais. ⁴⁴ šarvuoti. ⁴⁵ gudriai kariaut mokėdami. ⁴⁶ galėjo dažnai juos įveikti (nugalėti). ⁴⁷ užpuolė. ⁴⁸ keliantį baimę, grėsmingą. ⁴⁹ tik retas karys (kryžininkas) pasitraukdavo iš žygio ir grįždavo atgal į tėvynę. ⁵⁰ nuolatos, nuolat. ⁵¹ be perstojo, be paliovos. ⁵² Kryžiuočiai 1231–1234 m. užvaldė visą Kulmo žemę, 1233–1237 m. užkariavo Pamedę, 1237 m. – Pagudę, 1251–1252 m. baigė užkariauti Varmę, Notangą ir Bartą. Vėliau, 1252–1257 m., užkariavo Sembą. Apskritai XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje visos prūsų žemės nuo Vyslos iki Kuršių marių jau priklausė Kryžiuočių ordinui. ⁵³ šaunių lietuvininkų iki šiol niekaip negalėjo įveikti. Turima galvoje tai, kad, pralaimėjus Didžiajam prūsų sukilimui (1260–1274), kryžiuočiai toliau kariavo (1274–1283) su Vakarų lietuviais (nadruviais, skalviais) ir jotvingiais. ⁵⁴ nepergalimi, nenugalimi. ⁵⁵ pakyla vėtra. ⁵⁶ gyvuliai. ⁵⁷ ąžuolą. ⁵⁸ išplėtęs. ⁶⁹ įleidęs, išskėtęs. ⁶⁰ nepabūgę stojo. ⁶¹ genčių (nadruvių, skalvių, prūsų, kuršių, jotvingių ir kt), iš kurių XVI a. susiformavo lietuvininkai, užkariavimas baigėsi 1283 m., taigi praėjus daugiau kaip 50 metų nuo Kryžiuočių ordino įsikūrimo Pavyslyje (1230 m.). Vakarinių lietuvių (nadruvių, skalvių) ir jotvingių kovos su kryžiuočiais užtruko devynerius metus (1274–1283). ⁶² jėgos. ⁶³ jų valdžiai. ⁶⁴ su patekintais (išgaląstais) kirviais. ⁶⁵ pasikeisdami. ⁶⁶ po kirčio kirtį pakartoja. ⁶⁷ nugriūva, nuvirsta. ⁶⁸ priešų visur nugalėti (varginti, kamuoti). ⁶⁹ neturėdami ką bedaryti. ⁷⁰ bernais. ⁷¹ naujiems pavaldiniams. ⁷² pastatyti (įkurti) vienuolika pilių. ⁷³ liepė, kad prisiekdami (prisaikdinti). ⁷⁴ tikėjimą. ⁷⁵ katalikų prasimanymai (prietarai). ⁷⁶ netikras (išgalvotas) mokslas (mokymas). ⁷⁷ išties, iš tiesų. ⁷⁸ ir krikščioniškas tikėjimas iš tikro jiems niekad nerūpėjo. ⁷⁹ visoje Lietuvoje. ⁸⁰ pastatė. ⁸¹ turimi galvoje kryžiuočių karai su Lietuva XIII a. pabaigoje ir XIV amžiuje. ⁸² Didžiosios Lietuvos (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) valdovas, Lietuvos didysis kunigaikštis. ⁸³ po šimto metų... randi vis bekariaujant (taigi nuo XIII a. pabaigos iki XIV a. pabaigos vis buvo kariaujama). ⁸⁴ kol kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386 m.). ⁸⁵ turimas galvoje Žalgirio mūšis (1410 m.). Jogaila šiame mūšyje buvo nominalus sąjungininkų kariuomenės vyriausiasis vadas, nors faktiškai mūšiui vadovavo didysis kunigaikštis Vytautas. ⁸⁶ kryžiuočiai su juo (Lenkijos karaliumi) turėjo per pusę pasidalinti Prūsiją. Tai atsitiko vėliau, valdant Lenkiją jau nebe Jogailai .(mirusiam 1434 m.), o karaliui Kazimierui (nuo 1447 m.). Po Trylikamečio karo tarp Lenkijos ir Kryžiuočių ordino (1454–1466) pagal Torūnės taikos sutartį (1466 m.) Lenkijai atiteko vakarinės ordino valdos (su buvusia sostine Marienburgu), ir jo valdoma teritorija beveik dvigubai sumažėjo (sostinė buvo perkelta į Karaliaučių). ⁸⁷ tą pusę žemės. ⁸⁸ leido. ⁸⁹ po Torūnės taikos sutarties (1466 m.) Kryžiuočių ordino didysis magistras Henrikas fon Richtenbergas 1470 m. prisiekė vasalo ištikimybę Lenkijos karaliui Kazimierui. Nuo to laiko Kryžiuočių ordino didieji magistrai (nuo 1525 m. – Prūsijos kunigaikščiai) buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovų vasalai (iki 1660 m.). ⁹⁰ pamokyti, pamuštrinti. ⁹¹ turėjo būti taikūs. ⁹² ištrūkti, išsivaduoti. ⁹³ po Henriko fon Richtenbergo (Heinrich von Richtenberg, 1470–1477) Kryžiuočių ordino didieji magistrai buvo Martynas Truchsesas (Martin Truchsess, 1477–1489), Johanas fon Tyfenas (Johann von Tieffen, 1489–1497). ⁹⁴ Saksų kunigaikštį Frydrichą. 1498–1510 m. jis buvo Kryžiuočių ordino didysis magistras. ⁹⁵ pasirinko (pasiskyrė) savo valdovu. ⁹⁶ nenorėjo paklusti Lenkijos karaliui. Lenkijos karaliai tuomet buvo Kazimiero Jogailaičio sūnus: Jonas Albrechtas (1492–1501), Aleksandras (1501–1506), Žygimantas Senasis (1506–1548). Aleksandras vedė derybas su Kryžiuočių ordinu, reikalaudamas vykdyti Torūnės taikos (1466 m.) sąlygas. ⁹⁷ mirus Frydrichui, Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui. ⁹⁸ Albrechtą Brandenburgietį. Jis buvo paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras (1510–1525) ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (1525–1568). ⁹⁹ geras, geranoriškas; nuolankus. ¹⁰⁰ stiprus per savo gimines. Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės duktė Sofija (karalių Aleksandro ir Žygimanto Senojo sesuo) buvo ištekėjusi už Hohencolernų dinastijos markgrafo Frydricho. Albrechtas Brandenburgietis buvo Sofijos ir Frydricho sūnus, taigi Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai Aleksandras, Žygimantas Senasis buvo jo dėdės. ¹⁰¹ puošiamas pamaldumo, dievobaimingumo. ¹⁰² turima galvoje 1520 m. Lenkijos karas su Kryžiuočių ordinu, pasibaigęs Lenkijos pergale. ¹⁰³ prieš Lenkiją drauge su kryžiuočiais kariavo ir prūsų kareiviai. ¹⁰⁴ ką darysi, turėjo nusilenkti. Pralaimėjęs karą, Albrechtas Brandenburgietis 1525 m. Krokuvoje davė savo dėdei karaliui Žygimantui Senajam vasalo priesaiką. ¹⁰⁵ savo dėdei – motinos broliui Žygimantui Senajam. ¹⁰⁶ taiką. ¹⁰⁷ dėdė (motinos brolis). ¹⁰⁸ Žygimantas Senasis ne tik neatsiėmė iš Prūsijos lietuviškų žemių, bet dargi perleido jai dalį Žemaitijos. ¹⁰⁹ jis tuojau atsisakė (išsižadėjo) netikusio Kryžiuočių ordino. Albrechtas Brandenburgietis 1525 m. priėmė M. Liuterio tikėjimą ir paskelbė Kryžiuočių ordino valstybę Prūsijos kunigaikštyste. ¹¹⁰ ieškojo, kaip įskiepyti žmonėms gryną (tikrą) evangelijos mokslą (liuteronybę). ¹¹¹ taip katalikų prasimanymams ir jų mokymui (tikėjimui) ateina galas (prapultis). ¹¹² kai markgrovas, remdamasis Šventuoju Raštu (Biblija), skelbia jiems tikresnį (šventesnį) mokymą (tikėjimą). ¹¹³ liepė (leido) statyti. ¹¹⁴ kad jo pavaldiniai būtų tinkamai prie Dievo nuvesti. ¹¹⁵ Albrechtas Brandenburgietis nusprendė paversti Pilkalnį bažnytkaimiu. ¹¹⁶ nesulaukė pastatant (bažnyčios). ¹¹⁷ ir tuoj po to iš čia pasitraukė (numirė). Albrechtas Brandenburgietis mirė 1568 m. ¹¹⁸ kitas valdovas ją pastatė. Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystę valdė Albrechtas Frydrichas (1568—1604). Bažnyčia, pagal autorių, pastatyta 1580 m. ¹¹⁹ pašventino Viešpaties namais. ¹²⁰ per penkiasdešimt metų. ¹²¹ viesulo parversta. ¹²² bematant sugriuvo (suiro). ¹²³ kaimo viduryje pastatė. ¹²⁴ paveikslas. ¹²⁵ varpinę pristatė. ¹²⁶ po šimto metų. ¹²⁷ 1701 m. Prūsijos kunigaikštystė tapo Prūsijos karalystės provincija. Prūsijos karalystės (įkurtos 1701 m.) pirmasis karalius buvo Frydrichas I (iki 1713 m.), antrasis – Frydrichas Vilhelmas I (1713–1740). ¹²⁸ Karalius Frydrichas Vilhelmas I 1724 m. suteikė Pilkalniui miesto teises. ¹²⁹ sujudino kitus ūkininkus. ¹³⁰ ir blogiausiu oru. ¹³¹ plytinę. ¹³² sieksnius (sieksnis = 11,1 m³). ¹³³ dirbti rankomis. ¹³⁴ padargus, įrankius. ¹³⁵ pradeda grįžti. ¹³⁶ tinginiaujančių, dykinėjančių. ¹³⁷ ir rudeniop bedarbių nebelieka. ¹³⁸ taip, tarsi specialiai (tyčiomis) priversti (prispirti). ¹³⁹ kviesti, sukviesti. ¹⁴⁰ iš viso dirbę po dvi dienas. ¹⁴¹ atidirbę savo dalį, atlikę normą. ¹⁴² dvidešimt butų (namų) karaliaus lėšomis pastatyta. ¹⁴³ tiktai naujiems miestiečiams už menkus pinigus parduoti. ¹⁴⁴ pusę ūbo. Nuo 1755 m. Prūsijos valstiečių žemė buvo matuojama magdeburginiais ūbais (1 ūbas = 7,5 ha). ¹⁴⁵ įrengus mažą rotušę, iš kaimo jau miestas pasidarė. ¹⁴⁶ po trisdešimties metų. ¹⁴⁷ buvo pastatyta. ¹⁴⁸ į tiesias eiles, tiesiomis eilėmis. ¹⁴⁹ vėjo malūną. ¹⁵⁰ pastatė naujo miesto naudai. ¹⁵¹ dar ir vandens malūną įkuria. ¹⁵² pradeda silpti, apsilpsta, liaujasi pūtę. ¹⁵³ į kitą malūną. ¹⁵⁴ toli (toliau) važiuoti. ¹⁵⁵ Ir aną prastą rotušę. ¹⁵⁶ pastatė puikesnę. ¹⁵⁷ daug išlaidų už ją turėję. ¹⁵⁸ naujintelis, naujutėlis. ¹⁵⁹ po apsauga, saugomas. ¹⁶⁰ pralenkia, pranoksta. ¹⁶¹ Naujieji Prūsai buvo įkurti po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) ir egzistavo iki Tilžės taikos (1807 m.). Juos sudarė padalijimo metu prie Rytų Prūsijos prijungtos žemės palei Vyslą, Būgą ir Nemuną. Tilžės taikos sutartimi Naujųjų Prūsų rytinė dalis buvo prijungta prie Rusijos (sudarė Bialistoko apygardą), o kita dalis – prie Varšuvos kunigaikštystės. ¹⁶² susimilk ant šio (pasigailėk šio) miesto. ¹⁶³ įsiliek. ¹⁶⁴ turimas galvoje Septynerių metų karas (1756–1763), kurio metu Rusijos kariuomenė užėmė Rytų Prūsiją (1758 m. pasidavė Karaliaučius). 1757–1762 m. Mažoji Lietuva buvo patekusi į Rusijos valdžią. ¹⁶⁵ nuo žalą darančios (naikinančios, deginančios) ugnies. ¹⁶⁶ išsaugojai, išgelbėjai. ¹⁶⁷ ir jį nuo dažnos nelaimės. ¹⁶⁸ tvirtai. ¹⁶⁹ atsiduodame. ¹⁷⁰ už didelę meilę esame (liekame) tau dėkingi. ¹⁷¹ į savo globą paėmęs. ¹⁷² parapijiečius. ¹⁷³ pamaldžiau. ¹⁷⁴ pagonis. ¹⁷⁵ gausim tavo palaiminimą. ¹⁷⁶ pasieksim, laimėsim. Milkus, Kristijonas Gotlybas. Pilkainis: poezija, proza, parengė Liucija Citavičiūtė ir Juozas Girdzijauskas, įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 1990, p. 36–48, 421–430. [Rankraščio faksimilė]