Kristijonas Gotlybas Milkus
(1733–1807)

PILKAINIS


Kiems, bažnyčkiemis, miestas1

 

 

1         Kaip kunigaikščiai pagonių
     šim kampe valdžią dar turėjo
     pirm metų kokią tūkstančių,
     jau tąsyk Pilkainis stovėjo.

5         Viens viešpačių2 sav kapines
     ant aukšto kalno čion padarė
     ir, vis užpylęs ten žemes,
     tą kalną dar auksčiaus užvarė;
     šio kampo susiedai3 todėl
10   tą vietą Pilkalnius4 vadino,
     bet, vardą šį iškreipę, vėl
     po čėso5 Pilkainį6 pramino7.

 

          Šalia didžiųjų kapinių
     pušynė8 girtina stovėjo,
15   kur ant apierų9 nelabų10
     galvijų kraujus vis pralėjo11.
     Ten ožį jie papjaudavo
     ir tuomi pagal dingsčią 12 savo
     Perkūną sav suderino13
20   ir paikus žmones taip prigavo.
     Galvijų, kiaulių bei avių
     ant tūkstančių14 kas mets žavino15
     ir prie išdrožtų abrozų16
     į dievų garbę pakabino.
25   Čia degė nepaliautinai
     ugnis, pašventinta balvonams17,
     čia teko smilkyt visadai18
     aniems klastojantiems klebonams 19.
     O kartais ir neprietelius20
30   sugautus ant ugnies uždėjo,
     ir juos, skaudžiai numūčytus21,
     į dievų garbę supleškėjo22.

          Vis šie didieji viešpačiai
     į mūšį prieš kits kitą ėjo,
35   ir jų paduonai23 vis skaudžiai
     visokią bėdą kęst turėjo.
 

     Bet kad karaliai svetimi
     su jais kariauti atsitraukė,
     tai susitarę jie visi
40   neprietelius užpult tikt laukė.
     Ir, vieryk, kone visados
     ant priešininkų viršų gavo,
     nės, didės būdami drąsos,
     vis pergalėtinai24 kariavo.

45        Į lenkų žemę neretai
     įvesdavo jie savo žmones
     ir, braniję nesvietiškai25,
     dar daugel žudė be malonės.

          Mozūrų todėl ercikis26
50   karaliaus gentis artimiausias27
     ir kunigaikštis didelis
     bei tarp visų išmintingiausias,
     karaliui lenkų velijo28,
     kad jis kryželninkus vadintų29,
55   jeib nuo plėšimo nelabo30
     karališkas žemes apgintų.

          Kryželninkai šie girtini
     sau didį gyrių pasidarė31,

     nės, žydų žemėj būdami32,
60   visi iš vieno susitarė
     kavot visus įronytus33,
     kurie prieš zaracėnus34 ėjo,
     priegtam su ginklais ateivius
     į šventą grabą nulydėjo35. –
65   Ale daugums neprietelių
     paskiaus ant jųjų viršų gavo36,
     pašaukti todėl nuo gudų,
     daugiaus su jais jau nekariavo37,
     bet pas mozūrų ercikį
70   viena valia38 skubriai39 nutraukė
     ir, vokiečiai bebūdami,
     iš tėviškės pagalbos laukė40.

          Kaipo užėjus darganai
     nenaudos kuosos41 susirenka,
75   į kiemus nulakioj42 greitai,
     kad girioj peno jau netenka,
     taip išsižioję vokiečiai
     iš visų pašalių suėjo,
     draug po kryželninkais43 skaudžiai
80   su prūsais muštis prasidėjo.

          Nelygi buvo kova ši, –
     kryželninkai visi šarvoti44,

     kytriai kariaut žinodami45,
     galėjo tankiai juos valioti46.
85   Bet prūsai, drąsūs beėsą,
     ne vienąkart juos vėl apniko 47,
     kad pulką šį bijotiną48
     ant plynų laukų kur sutiko.
     
          Ale kryželninkai kas mets
90   nuo vokiečių pagalbos gavo,
     ir iš žalnierių šių tikt rets
     atgal į tėviškę keliavo49,
     galėjo todėl, nuolatai50
     per kokią metų dvidešimtį
95   kariavę neatleistinai51,
     per pusę žemės jiems atimti52.
     
          Ale šaunius lietuvninkus
     ikšiol niekaip įveikt galėjo53:
     jie vieni prieš neprietelius
100  nepergalėtinai54 stovėjo.
     
          Kaip kad sukilsta umaras55
     ir viesulai be galo dūksta,
     kad griauj perkūns baisėtinas,
     jog visi gyvoliai56 pabūgsta,

105  kad pasilenkia žagarai,
     o eglės storos pradest virsti,
     bet pušys lūžta bei beržai,
     buk žmonių rankomis pakirsti,
     tad nieks negandin aužuolą57,
110  jisai šakas visur išsplėtęs58,
     ir jo liemuo nepadreba
     didės šaknis giliai įskėtęs59;
     taipo lietuvninkai visi
     nepasibūgę susistojo60,
115  per metų penktą dešimtį61
     dar su kryželninkais kovojo. –
     
          Paskiaus neteko jau sylos62;
     nesvietiškų vargų papjauti,
     pasidavė po jų valdžios 63,
120  paliovę jau toliaus kariauti. –
     
          Kaip gaspadorius su bernais,
     į aužuolyną nuvažiavę
     ir kirviais su patekintais64
     storiausią medį kirst pagavę,
125  vis kerta persikeistinai65,
     pas sykį sykį atkartoja66
     ir taip dirbę nuolatai, –

     aukšta viršūnė jau linguoja,
     storiausias aužuols padreba
130   ir, šen ir ten dar svyrinėjęs,
     braškėdams jau pasideda67,
     paskiausiai dar atsidūsėjęs, –
     taipo ir žmonės Lietuvos,
     neprietelių visur valioti68,
135  nemitę69 bei tikt iš bėdos
     turėjo jų bernai70 pastoti.

          Dabar sunkiausią baudžiavą
     šviežiems paduonams71 tuoj uždėjo,
     pilis pakurt vienuolika*72
140  ir jų dvarus apdirbt turėjo.
     Priegtam uždraudė jiems labai,
     kad nieks negarbintų balvonų,
     ir liepė, kad. prisiektinai73
     priimtų zokaną74 krikščionių.
145  Bet katilikų pramonės 75
     ir jų pamokslai pramanyti76
     gerais krikščionimis užties77
     juos negalėjo padaryti.
_________
* Memel, Tilse, Insterburg, Georgenburg, Ragnit, Šalau, Taplaken, Tapiau, Labiau, Schaken, Waldau (aut. pastaba). (Klaipėda, Tilžė, Įsrutis, Jurbarkas, Ragainė, Saluva, Taplaukiai, Tepliava, Labguva, Šakiai, Valdava.)
 

          Priegtam valdonai žemės šios
150  ant savo tikt naudos žiūrėjo,
     ir dėl vieros krikščioniškos
     iš tikro jiems niekad rūpėjo78.
     Nės tikt šešias per Lietuvą79
     bažnyčias jie pabudavojo* 80,
155  ir apie mokslą dievišką
     lietuvninkai nedaug žinojo. –

          Bet vis papratę jau kariaut,
     prieš etmoną didįjį ėjo**
     ir kunigaikštį šį prigaut
160  bei jam žemes išveržt norėjo81.
     Bet etmons Didžios Lietuvos82
     kryželninkams daug vargo darė,
     ne vienąkart išmušęs juos
     į savo žemę vėl nuvarė.
165  Po šimtų metų juos paskui
     dar randi vis beširmavojant83,
     iki Jagelui etmonui
     Gudų karaliumi pastojant84;
170  tas taip skaudžiai kryželninkus
_________
* Memel, Tilse, Insterburg, Georgenburg, Ragnit, Labiau (aut. pastaba). (Klaipėdos, Tilžės, Įsruties, Jurbarko, Ragainės, Labguvos.)
** Etmons didysis ist der Großfürst von Littauen (aut. pastaba). (Etmonas didysis yra Lietuvos didysis kunigaikštis.)
     visai sumuštus pergalėjo85,
     jog jau pusėtinai Prūsus
     su juomi perdalyt turėjo86.
     O žemę tą pusėtiną87
175  pavelijo88, kad taip valdytų,
     kad vis karalių lenkišką
     už savo viešpatį laikytų89.
     
          Taip ponai šie pamankštyti90
     turėjo su pakajum būti91,
180  tačiaus didei vis veržėsi
     iš pančių lenkiškų iškliūti92.
     Todėl didžiausius ercikius
     sav į valdonus išsiskyrė
     ir per jų gentis didelius
185  pagalbos gausią pasigyrė93.

          Pirmiaus jie Zaksų ercikį94
     per poną savo sav įdėjo95,
     tas po Gudų karaliumi
     nei būt, nei pasilenkt norėjo96.

190       Išėjus jam97, išsiskiria
     dar už aną šaunesnį poną –
     ir Albą Brandenburgišką98
     sav įsidėjo per valdoną.
     Tas buvo viešpats išmintings,
195  patogus99 ir didei mokytas,
     per savo ir gentis sylings100,
     su nobažnyste išrėdytas101.
     
          Pastojęs Albas viešpatim
     tuojaus prieš lenkus vėl kariavo102,
200  žalnierius prūsų su savim
     nuvedęs bei ir žmones savo103.

          Jie mušas per metus šešis,
     bet Albas markgrovs veik numano,
     kad sausas nesikelt galįs,
205  įpuolęs į šį bjaurų klaną.

          Todėl karaliui lenkiškam
     nemitęs pasilenkt turėjo104
     ir genčiui savo artimam105
     pakajų106 siūlyt veik pradėjo.
     
210       Karalius, tikras jo avyns107,
     tuojaus su markgrovu sutiko
     ir kaip širdingai gers kaimyns
     jam Prūsus vėl kaip pirm paliko108.
 
          Dabar jis paiką zokaną
215  kryželninkų tuojaus prastojo109
     ir mokslą evangelišką
     žmonėms čystai įbrukt ieškojo110.

          Taip katilikų pramonių
     ir žmogiškų pamokslų gloda111,
220  kaip markgrovs iš šventų knygų
     šventesnį jiems pamokslą duoda112.

          O Lietuvoj jis ypačiai
     bažnyčias davė budavoti113,
     jeib jo paduonai davadniai
225  Dievopi būtų nu vadžioti114.
     
          Tarp kiemų šių lietuviškų
     ir mūsų Pilkainis pagirtas
     pastot ir būt bažnyčkiemiu
     nuo Albo ercikio paskirtas 115.
     
230       Bet nesulaukė kūrymą116
     ir veik potam iš čia atstojo117;
     ale po metų dvylika
     kits Viešpats ją pabudavojo118.
 
          Kur kunigaikščiai pagonių
235  lavonus savo laidot pratę,
     čia ant kapų pagoniškų
     aukštai bažnyčią pirmą statė.
     Iš medžių trobą šventąją
     Į dailią sąsparą surentė,
240  o kunigai, pakviesti čia,
     į Viešpaties namus pašventė119.
     
          Per metų penktą dešimtį120
     pirmoji tikt troba stovėjo,
     per viesulą parvirtusi121
245  į padaukus nelaukiant ėjo122.
     
          Bažnyčią antrą skerskryžiais
     į kiemo vidurį pakūrė123,
     dabintą abrozais124 dailiais,
     jai aukštą varpnyčią* pridūrė125.

250       Po šimtą metų126 Pilkainis
     didesnę šlovę apturėjo,
     karalius nėsa antrasis127
     iš kiemo miestą kurt pradėjo128.

          Iš dešimts valsčių Lietuvos
255  sujudo kitus gaspadorius129,
_______
* Originale Wárgnyczią – korektūros klaida. Rankraštyje buvo parašyta Wargnyczią, vėliau ištaisyta į Warpnyczią.
     kad trauktų medžių iš girios
     greitai ir per pikčiausius uorus130;
     o vėl kiti į plytnyčią131
     turėjo aktainius132 nuvežti,
260  kiti stelioti su ranka133,
     vienokias priprovas134 sunešti.
     
          Kaip bitės per pavasarį,
     kad šiluma pradest atvirsti135,
     bekrauja medų saldųjį,
265  daug dirbančias visur išgirsti.
     Nekenčia pataikojančius136,
     kožnam paskirtą darbą duoda,
     tranus papjauja tinginius,
     ir ant rudens bedarbių gloda137.

270        Taip nei prispyrę tyčiomis138
     stelioti139 žmonės dirbt turėjo
     ir, dirbę dvi dieni užvis 140,
     atlikę čėnę141, vėl išėjo.

          Šitaipo dvidešimt butai
275  karaliaus kaštais budavoti142,
     šviežiems miesčionims būtinai
     menkus už pinigus parduoti143.
          Priegtam karalius pusūbę144
     prie kožno buto dovanojo
280  ir mažą kūręs rotužę, –
     iš kiemo miestas jau pastojo145.

          Po metų trečią dešimtį146
     trečia bažnyčia kurta buvo147,
     antroji nės pasenusi
285  jau iš savęs kone sugriuvo.

          Daugiaus kaip šimts dailių butų
     tiesias į eiles148 sustatytų,
     daugiaus kaip tūkstantis žmonių
     kas mets čia randas surašytų*.

290        Kur viešpačiai pagoniški
     lavonus savo laidot pratę,
     ten vėjmalūnį149 pirmąjį
     į šviežio miesto naudą statė150.
     Vandens malūną ir pakur151,
295  jeib, kad vėjai pradest nustoti152,
     netektų susiedams kitur
     į svetimą153 tolyn važiuoti154.
_________
* Die Anzahl der Einwohner iſt ungefehr 1300 (aut. pastaba). (Gyventojų skaičius yra maždaug 1300.)
          Aną ir prastą* rotužę155
     kitiems už pinigus pardavę,
300  pabūdavo į puikesniąją156,
     gana už tą išsikaštavę157.
     
          Taip tarpsta miests šviežintelis158
     po atsarga159 karalių mūsų.
     Rods, mažas, bet dailumu jis
305  tikt pereit160 miestus Naujų Prūsų** 161.

                      * * *

          Bet tu, geriausias Viešpatie!
     toliaus šiam miestui susimilkis162,
     mums tavo veidas težibie!
     į mūsų širdis įsipilkis163.
310       Tu jį nuo karo žudančio
     apsaugojai; ir kaip maskoliai
     šią mūsų žemę degino164,
     neleidai juos ateit ikšiolei.
     Ir nuo ugnies iškadaros 165
315  tu tankiai miestą iškavojai166
     ir jį bėdos nuo tūlimos167
     apsergėdams macniai168 užstojai.
     Taigi, ak Dieve, Viešpatie!
_______
* Rankraštyje pástą, matyt, apsirikta.
** Originale Praſû – korektūros klaida.
     visi tav pasilėcavojam169
320  ir, gyrę meilę didelę,
     dėkingi tav už tai pastojam170.
     Ak, peržegnok lietuvninkus,
     pirmuosius susiedus šios žemės,
     taipjau užstok ir vokiečius,
325  visus į atsargą atėmęs171.
     Per tavo žodį dar toliaus
     paragink pats parapijonus172,
     kad pasielgtųs nobažniaus173
     už čia gyvenusius pagonus174.

330       Jei tai darysim, tai visi
     toliaus žegnonės tavo teksim175
     ir, svietą šį palikdami,
     dangaus išganymą atseksim176.









 

 

PAAIŠKINIMAI

          Kūrinio rankraštis yra išlikęs L. Rėzos archyve, kuris buvo saugomas Karaliaučiuje, o po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., P. Pakarklio rūpesčiu pateko į LTSR MA Centrinės bibliotekos Rankraščių skyrių (F 137–7, l. 5–12). Rankraštį L. Rėzai 1822 m. buvo perdavęs jo talkininkas, ilgametis Valtarkiemio kunigas (vėliau – Geldapės superintendentas) J. G. Jordanas (1753–1822). Rankraščio pabaigoje yra parašas: Mielke, cantor in Pillkallen, kuriuo remiantis ir sprendžiama apie kūrinio autorystę.
          K. G. Milkaus „Pilkainį“ 1834 m. paminėjo A. G. Krauzė, išleidęs knygą: Litthauen und dessen Bewohner in Hinsicht der Abstammung, der volkstümlichen Verwandtschaft und Sprache. Ein geschichtlicher Versuch, mit Beziehung auf Ruhigs Betrachtung der litthauischen Sprache, herausgegeben von August Gotthilf Krause, Prediger. Königsberg, 1834. Druck und Verlag der Hartungschen Hof buchdrückerei (Lietuva ir jos gyventojai kilmės, tautinės giminystės ir kalbos požiūriu. Istorinis eksperimentas, susietas su Ruigio lietuvių kalbos tyrinėjimu, išleistas Augusto Gothilfo Krauzės, pamokslininko. Karaliaučius, 1834. Hartungo karališkosios knygų spaustuvės spauda ir leidimas). Tos knygos 34-me skyrelyje „Lietuvių literatūra“ (p. 138–141) autorius konstatuoja, kad lietuvių kalba visiškai nėra originalių kūrinių. Lietuviškai išspausdinti raštai esą vien religinio turinio. Iš poezijos nesą daugiau nieko, išskyrus ,,Dainas“, Donelaičio „Metus“ (t. y. L. Rėzos išleistas knygas) ir „Milkaus ilgą eilėraštį apie Pilkalnio miestą“ (außer <...> einem langen Gedicht auf die Stadt Pillkallen v. Mielke) (p. 139). Kadangi Milkaus kūrinys čia minimas tarp spausdintų dalykų, galima manyti, jog A. G. Krauzė naudojosi ne „Pilkalnio“ rankraščiu, o spaudiniu (žr. toliau).
          Kiek vėliau, 1851 m., kelias kūrinio eilutes (nenurodęs autoriaus) išspausdino G. H. F. Neselmanas (žr. Biržiška V. Aleksandrynas: Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos. T, 2: XVIII–XIX amžiai. – Čikaga: Išleido JAV LB Kultūros Fondas, 1963. – P. 132).
          Visą kūrinio tekstą 1931 m. paskelbė V. Biržiška leidinyje „Tauta ir žodis“ (kn. 7, p. 275–283). Tais pačiais metais jis pasirodė V. Biržiškos leidinyje „Nežinomi senieji lietuviški tekstai“ (p. 26–35). M. Biržiška 1937 m. jį paskelbė L. Rėzos „Dainų“ leidime (t. 2, p. 101–103). Kūrinio fragmentas 1951 m. išspausdintas J. Aisčio ir A. Vaičiulaičio sudarytoje „Lietuvių poezijos antologijoje“, išleistoje JAV (p. 149–151). Kupiūruotas tekstas su autografu 1957 m. paskelbtas K. Korsako ir J. Lebedžio redaguotoje feodalizmo epochos „Lietuvių literatūros istorijos chrestomatijoje“ (p. 210–217). Kūrinio fragmentas išspausdintas 1967 ir 1969 m. V. Vanago sudarytoje antologijoje „Lietuvių poezija“ (t. 1, p. 85–87). Visos tos publikacijos buvo paremtos išlikusiu kūrinio rankraščiu (arba V. Biržiškos 1931 m. publikacija).
          Iki 1980 m. buvo manoma, kad „Pilkainį“ pirmą kartą išspausdino būtent V. Biržiška 1931 m. Tačiau knygotyrininkė D. Gargasaitė 1980 m. Poznanės universiteto Kalbotyros instituto bibliotekoje surado ankstesnį šio kūrinio spaudinį (žr. Gargasaitė D. Poema „Pilkainis“ – spaudinys // Gimtasis kraštas. – 1982. – Birželio 24. – Nr. 25(801)). Spaudinys be antraštinio lapo, jame nenurodytas autorius, leidimo vieta ir metai. Iš pašalinių įrašų matyti, kad surastasis spaudinio egzempliorius priklausė Lietuvių literatūros draugijai Tilžėje. Iš ten jis pateko į Karaliaučiaus universiteto Baltų-slavų kalbų seminaro biblioteką, o per Antrąjį pasaulinį karą (ar po jo) atsidūrė Poznanėje – A. Mickevičiaus universitete, kur Baltų-slavų kalbų katedrai vadovavo kalbininkas J. Otrembskis. Išaiškinta taip pat, kad spaudinys buvo užfiksuotas jau 1892 m. Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje bibliotekos kataloge (Katalog der Bibliothek, I. Nachtrag, Tilsit, 1892, S. 25), bet anksčiau niekas to nepastebėjo.
          Iš naujai surasto spaudinio „Pilkainis“ pirmąkart publikuotas leidinyje: Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio: Iš Mažosios Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios lietuvių poezijos / Tekstus parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė D. Kaunas. – V.: Vaga, 1986. – P. 32–44. – (Poezijos biblioteka; Versmės). Naudojantis šio spaudinio mikrofilmu ir fotokopija, – taip pat L. Rėzos archyve esančiu rankraščiu, kūrinio tekstas skelbiamas ir šiame leidinyje. Spausdintasis tekstas nuo rankraščio iš esmės nesiskiria. Tiktai 25-ta eilutė Ošė, degė nepaliautinai pakeista Čia degė nepaliautinai, kad išeitų taisyklingas jambas.
          Neaišku, kada „Pilkainis“ parašytas. Ilgą laiką laikytasi V. Bir žiškos nuomonės, kuri irgi keitėsi. Iš pradžių, remdamasis kūrinio turiniu, V. Biržiška spėjo, kad „Pilkainis“ parašytas apie 1780 m., kai Prūsiją valdė karalius Frydrichas II (miręs 1786 m.). Bet toks spėjimas buvęs netikras, nes paties karaliaus vardas kūrinyje neminimas, o viešpačiu Milkus vadinęs ne karalių, bet Dievą. Kadangi „Pilkainyje“ rašoma: tikt pereit miestus Naujų Prūsų, o Naujieji Prūsai (Neuostpreussen) buvę įkurti tik po 1796 m., tai ir kūrinys buvęs parašytas ne anksčiau kaip 1796–1797 m. (žr. Biržiška V. Min. veik. – P. 131–132). D. Kaunas spėja, kad išlikęs „Pilkainio“ rankraštis yra L. Rėzos spaudai rengtas kūrinio originalas. Kūrinys buvęs parašytas XVIII a. – XIX a. sandūroje, tarp 1795 m. (kada buvo įsteigti jame minimi Naujieji Rytprūsiai) ir 1807 m. (autoriaus mirties). Kūrinį atskiru leidiniu tarp 1810–1818 m. išspausdinęs L. Rėza, kuris nuo 1810 m. buvo Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro inspektorius ir kuriam, matyt, patiko antigermanizacinės ir patriotinės „Pilkainio“ idėjos (žr. Kaunas D. Lietuvininkų eilėraštis: nuo K. G. Milkaus iki I. Simonaitytės // Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio: Iš Mažosios Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios poezijos. – V.: Vaga, 1986. – P. 7, 381). D. Gargasaitė mano: „Jei poema pasirodė po poeto mirties, tai ne vėliau kaip 1820–1825 m.“ (žr. Gargasaitė D. Poema „Pilkainis“ – spaudinys // Gimtasis kraštas. – 1982 – Birželio 24. – Nr. 25 (801)). Taigi nei kūrinio parašymo, nei išspausdinimo data tiksliai nežinoma, bet apytikriai galima manyti, kad parašytas jis buvo pačioje XVIII a. pabaigoje arba XIX a. pradžioje, o išspausdintas kiek vėliau – XIX a antrame arba trečiame dešimtmetyje.

          1  Kiems, bažnyčkiemis, miestas – sąvokų gradacija išreiškia poemos pagrindinės minties kryptį: joje vaizduojama, kaip atsirado Pilkalnio kaimas, kaip iš jo vėliau išaugo bažnytkaimis ir pagaliau – miestas.
          2  valdovų, kunigaikščių.
          3  kaimynai.
          4  Pilkainiais.
          5  po kurio laiko.
          6  Pilkainiu.
          7  praminė.
          8  pušynas.
          9  aukų.
          10  netikusių.
          11  praliejo.
          12  manymą.
          13  palenkė (į savo pusę).
          14  kokį tūkstantį.
          15  pjovė, skerdė.
          16  atvaizdų.
          17  stabams.
          18  visada, visados.
          19  netikriems dvasininkams, pagonių žyniams.
          20  priešus.
          21  nukankintus.
          22  dievų garbei sudegino, supleškino.
          23  pavaldiniai.
          24  pergalingai.
          25  neapsakomai (nežmoniškai) siaubę, plėšę.
          26  hercogas. Turimas galvoje Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis (1187/88–1247), su popiežiaus sutikimu XIII a. pradžioje rengęs lenkų kunigaikščių kryžiaus žygius prieš prūsus. 1222 m. Kulmo žemės dalyje jis įkurdino vyskupą Kristijoną, o 1226 m. likusią (didžiąją) tos žemės dalį, susitaręs su Kryžiuočių ordino didžiuoju magistru Hermanu fon Zalca, atidavė Kryžiuočių ordinui, suteikęs jam teisę valdyti užkariausimas prūsų žemes. 1230 m. pirmieji Kryžiuočių ordino daliniai, vadovaujami magistro Hermano fon Balko, atsikėlė į Kulmo žemę ir pradėjo puldinėti prūsus.
          27  Mazovijos kunigaikštis Konradas (Konradas I Mazovietis) buvo Lenkijos kunigaikščio Kazimiero II Teisingojo (1138–1194) iš Piastų dinastijos sūnus. Tuomet, kada į Kulmo žemę buvo pakviestas Kryžiuočių ordinas (1226 m.), Didžiąją Lenkiją valdė (nuo 1202 m.) Vladislovas III Švelniakojis (1161/1167–1231), Mieškos III Senojo sūnus. Mieška III Senasis (1126/1127—1202) ir Konrado I Mazoviečio  tėvas Kazimieras II Teisingasis buvo broliai – Boleslovo Kreivaburnio sūnūs. Taigi Konradas I Mazovietis ir Vladislovas III Švelniakojis buvo tikri pusbroliai.
          28  pasiūlė Lenkijos didžiajam kunigaikščiui Vladislovui III Švelniakojui (Laskonogi).
          29  kryžiuočius pakviestų.
          30  baisaus, siaubingo.
          31  labai išsigarsino.
          32  Kryžiuočių ordiną įkūrė vokiečiai, kryžiaus žygio į Palestiną dalyviai, Izraelyje 1190 m. per Akos apsiaustį.
          33  globoti (slaugyti) visus sužeistuosius. Svarbiausia Kryžiuočių ordino paskirtis buvo globoti atvykstančius iš Vokietijos kryžininkus, slaugyti ligonius ir kovoti su katalikų bažnyčios priešais.
          34  saracėnus. Viduramžiais saracėnais buvo vadinami musulmonai, o kartais – ir visi nekrikščionys (prūsai, lietuviai ir kt.). Šiuo atveju turimi galvoje musulmonai, prieš kuriuos Palestinoje kariavo Kryžiuočių ordinas.
          85 Kryžiaus karų Palestinoje pretekstas buvo Kristaus karstas, kurį iš musulmonų norėjo išvaduoti krikščionys.
          36  Kryžiuočių ordinas 1211 m. buvo pakviestas į Vengriją ginti Transilvanijos nuo klajoklių polovcų (kumanų); tačiau už mėginimą sukurti čia savo atskirą valstybę buvo išvarytas. Tuomet jį pakvietė į Kulmo žemę Mazovijos kunigaikštis Konradas (žr. 26 paaišk.).
          37  Anksčiau, XII amžiuje, per kryžiaus karus, be kita ko, buvo užpuldinėjami ir Pietų Pabaltijo slavai. Kryžiuočių ordinui 1230 m. įsikūrus Pavyslyje, Kulmo žemėje, kryžiaus karai buvo skelbiami nebe slavams, o prūsams, jotvingiams, lietuviams.
          38  vieningai, sutartinai.
          39  skubiai.
          40  Kryžiuočių ordino nariai buvo tik vokiečiai. Įsikūrę nevokiškoje Kulmo žemėje, jie laukė pagalbos iš Vokietijos (tėviškės).
          41  nenaudėlės kuosos.
          42  nulekia.
          43 drauge su kryžiuočiais.
          44  šarvuoti.
          45  gudriai kariaut mokėdami.
          46  galėjo dažnai juos įveikti (nugalėti).
          47  užpuolė.
          48  keliantį baimę, grėsmingą.
          49  tik retas karys (kryžininkas) pasitraukdavo iš žygio ir grįždavo atgal į tėvynę.
          50  nuolatos, nuolat.
          51  be perstojo, be paliovos.
          52  Kryžiuočiai 1231–1234 m. užvaldė visą Kulmo žemę, 1233–1237 m. užkariavo Pamedę, 1237 m. – Pagudę, 1251–1252 m. baigė užkariauti Varmę, Notangą ir Bartą. Vėliau, 1252–1257 m., užkariavo Sembą. Apskritai XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje visos prūsų žemės nuo Vyslos iki Kuršių marių jau priklausė Kryžiuočių ordinui.
          53  šaunių lietuvininkų iki šiol niekaip negalėjo įveikti. Turima galvoje tai, kad, pralaimėjus Didžiajam prūsų sukilimui (1260–1274), kryžiuočiai toliau kariavo (1274–1283) su Vakarų lietuviais (nadruviais, skalviais) ir jotvingiais.
          54  nepergalimi, nenugalimi.
          55  pakyla vėtra.
          56  gyvuliai.
          57  ąžuolą.
          58  išplėtęs.
          69 įleidęs, išskėtęs.
          60  nepabūgę stojo.
          61  genčių (nadruvių, skalvių, prūsų, kuršių, jotvingių ir kt), iš kurių XVI a. susiformavo lietuvininkai, užkariavimas baigėsi 1283 m., taigi praėjus daugiau kaip 50 metų nuo Kryžiuočių ordino įsikūrimo Pavyslyje (1230 m.). Vakarinių lietuvių (nadruvių, skalvių) ir jotvingių kovos su kryžiuočiais užtruko devynerius metus (1274–1283).
          62  jėgos.
          63  jų valdžiai.
          64  su patekintais (išgaląstais) kirviais.
          65  pasikeisdami.
          66  po kirčio kirtį pakartoja.
          67  nugriūva, nuvirsta.
          68  priešų visur nugalėti (varginti, kamuoti).
          69  neturėdami ką bedaryti.
          70  bernais.
          71  naujiems pavaldiniams.
          72  pastatyti (įkurti) vienuolika pilių.
          73  liepė, kad prisiekdami (prisaikdinti).
          74  tikėjimą.
          75  katalikų prasimanymai (prietarai).
          76  netikras (išgalvotas) mokslas (mokymas).
          77  išties, iš tiesų.
          78  ir krikščioniškas tikėjimas iš tikro jiems niekad nerūpėjo.
          79  visoje Lietuvoje.
          80  pastatė.
          81  turimi galvoje kryžiuočių karai su Lietuva XIII a. pabaigoje ir XIV amžiuje.
          82  Didžiosios  Lietuvos (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) valdovas, Lietuvos didysis kunigaikštis.
          83  po šimto metų... randi vis bekariaujant (taigi nuo XIII a. pabaigos iki XIV a. pabaigos vis buvo           kariaujama).
          84  kol kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386 m.).
          85  turimas galvoje Žalgirio mūšis (1410 m.). Jogaila šiame mūšyje buvo nominalus sąjungininkų kariuomenės vyriausiasis vadas, nors faktiškai mūšiui vadovavo didysis kunigaikštis Vytautas.
          86  kryžiuočiai su juo (Lenkijos karaliumi) turėjo per pusę pasidalinti Prūsiją. Tai atsitiko vėliau, valdant Lenkiją jau nebe Jogailai .(mirusiam 1434 m.), o karaliui Kazimierui (nuo 1447 m.). Po Trylikamečio karo tarp Lenkijos ir Kryžiuočių ordino (1454–1466) pagal Torūnės taikos sutartį (1466 m.) Lenkijai atiteko vakarinės ordino valdos (su buvusia sostine Marienburgu), ir jo valdoma teritorija beveik dvigubai sumažėjo (sostinė buvo perkelta į Karaliaučių).
          87  tą pusę žemės.
          88  leido.
          89  po Torūnės taikos sutarties (1466 m.) Kryžiuočių ordino didysis magistras Henrikas fon Richtenbergas 1470 m. prisiekė vasalo ištikimybę Lenkijos karaliui Kazimierui. Nuo to laiko Kryžiuočių ordino didieji magistrai (nuo 1525 m. – Prūsijos kunigaikščiai) buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovų vasalai (iki 1660 m.).
          90  pamokyti, pamuštrinti.
          91  turėjo būti taikūs.
          92  ištrūkti, išsivaduoti.
          93  po Henriko fon Richtenbergo (Heinrich von Richtenberg, 1470–1477) Kryžiuočių ordino didieji magistrai buvo Martynas Truchsesas (Martin Truchsess, 1477–1489), Johanas fon Tyfenas (Johann von Tieffen, 1489–1497).
          94  Saksų kunigaikštį Frydrichą. 1498–1510 m. jis buvo Kryžiuočių ordino didysis magistras.
          95  pasirinko (pasiskyrė) savo valdovu.
          96  nenorėjo paklusti Lenkijos karaliui. Lenkijos karaliai tuomet buvo Kazimiero Jogailaičio sūnus: Jonas Albrechtas (1492–1501), Aleksandras (1501–1506), Žygimantas Senasis (1506–1548). Aleksandras vedė derybas su Kryžiuočių ordinu, reikalaudamas vykdyti Torūnės taikos (1466 m.) sąlygas.
          97  mirus Frydrichui, Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui.
          98  Albrechtą Brandenburgietį. Jis buvo paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras (1510–1525) ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (1525–1568).
          99  geras, geranoriškas; nuolankus.
          100  stiprus per savo gimines. Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės duktė Sofija (karalių Aleksandro ir Žygimanto Senojo sesuo) buvo ištekėjusi už Hohencolernų dinastijos markgrafo Frydricho. Albrechtas Brandenburgietis buvo Sofijos ir Frydricho sūnus, taigi Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai Aleksandras, Žygimantas Senasis buvo jo dėdės.
          101  puošiamas pamaldumo, dievobaimingumo.
          102  turima galvoje 1520 m. Lenkijos karas su Kryžiuočių ordinu, pasibaigęs Lenkijos pergale.
          103  prieš Lenkiją drauge su kryžiuočiais kariavo ir prūsų kareiviai.
          104  ką darysi, turėjo nusilenkti. Pralaimėjęs karą, Albrechtas Brandenburgietis 1525 m. Krokuvoje davė savo dėdei karaliui Žygimantui Senajam vasalo priesaiką.
          105  savo dėdei – motinos broliui Žygimantui Senajam.
          106  taiką.
          107  dėdė (motinos brolis).
          108  Žygimantas Senasis ne tik neatsiėmė iš Prūsijos lietuviškų žemių, bet dargi perleido jai dalį Žemaitijos.
          109  jis tuojau atsisakė (išsižadėjo) netikusio Kryžiuočių ordino. Albrechtas Brandenburgietis 1525 m. priėmė M. Liuterio tikėjimą ir paskelbė Kryžiuočių ordino valstybę Prūsijos kunigaikštyste.
          110  ieškojo, kaip įskiepyti žmonėms gryną (tikrą) evangelijos mokslą (liuteronybę).
          111  taip katalikų prasimanymams ir jų mokymui (tikėjimui) ateina galas (prapultis).
          112  kai markgrovas, remdamasis Šventuoju Raštu (Biblija), skelbia jiems tikresnį (šventesnį) mokymą (tikėjimą).
          113  liepė (leido) statyti.
          114 kad jo pavaldiniai būtų tinkamai prie Dievo nuvesti.
          115  Albrechtas Brandenburgietis nusprendė paversti Pilkalnį bažnytkaimiu.
          116  nesulaukė pastatant (bažnyčios).
          117  ir tuoj po to iš čia pasitraukė (numirė). Albrechtas Brandenburgietis mirė 1568 m.
          118  kitas valdovas ją pastatė. Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystę valdė Albrechtas Frydrichas (1568—1604). Bažnyčia, pagal autorių, pastatyta 1580 m.
          119  pašventino Viešpaties namais.
          120  per penkiasdešimt metų.
          121  viesulo parversta.
          122  bematant sugriuvo (suiro).
          123  kaimo viduryje pastatė.
          124  paveikslas.
          125  varpinę pristatė.
          126  po šimto metų.
          127  1701 m. Prūsijos kunigaikštystė tapo Prūsijos karalystės provincija. Prūsijos karalystės (įkurtos 1701 m.) pirmasis karalius buvo Frydrichas I (iki 1713 m.), antrasis – Frydrichas Vilhelmas I (1713–1740).
          128  Karalius Frydrichas Vilhelmas I 1724 m. suteikė Pilkalniui miesto teises.
          129  sujudino kitus ūkininkus.
          130  ir blogiausiu oru.
          131  plytinę.
          132  sieksnius (sieksnis = 11,1 m3).
          133  dirbti rankomis.
          134  padargus, įrankius.
          135  pradeda grįžti.
          136  tinginiaujančių, dykinėjančių.
          137  ir rudeniop bedarbių nebelieka.
          138  taip, tarsi specialiai (tyčiomis) priversti (prispirti).
          139  kviesti, sukviesti.
          140  iš viso dirbę po dvi dienas.
          141  atidirbę savo dalį, atlikę normą.
          142  dvidešimt butų (namų) karaliaus lėšomis pastatyta.
          143  tiktai naujiems miestiečiams už menkus pinigus parduoti.
          144  pusę ūbo. Nuo 1755 m. Prūsijos valstiečių žemė buvo matuojama magdeburginiais ūbais (1 ūbas = 7,5 ha).
          145  įrengus mažą rotušę, iš kaimo jau miestas pasidarė.
          146  po trisdešimties metų.
          147  buvo pastatyta.
          148  į tiesias eiles, tiesiomis eilėmis.
          149  vėjo malūną.
          150  pastatė naujo miesto naudai.
          151  dar ir vandens malūną įkuria.
          152  pradeda silpti, apsilpsta, liaujasi pūtę.
          153  į kitą malūną.
          154  toli (toliau) važiuoti.
          155  Ir aną prastą rotušę.
          156  pastatė puikesnę.
          157  daug išlaidų už ją turėję.
          158  naujintelis, naujutėlis.
          159  po apsauga, saugomas.
          160  pralenkia, pranoksta.
          161  Naujieji Prūsai buvo įkurti po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) ir egzistavo iki Tilžės taikos (1807 m.). Juos sudarė padalijimo metu prie Rytų Prūsijos prijungtos žemės palei Vyslą, Būgą ir Nemuną. Tilžės taikos sutartimi Naujųjų Prūsų rytinė dalis buvo prijungta prie Rusijos (sudarė Bialistoko apygardą), o kita dalis – prie Varšuvos kunigaikštystės.
          162  susimilk ant šio (pasigailėk šio) miesto.
          163  įsiliek.
          164  turimas galvoje Septynerių metų karas (1756–1763), kurio metu Rusijos kariuomenė užėmė Rytų Prūsiją (1758 m. pasidavė Karaliaučius). 1757–1762 m. Mažoji Lietuva buvo patekusi į Rusijos valdžią.
          165  nuo žalą darančios (naikinančios, deginančios) ugnies.
          166  išsaugojai, išgelbėjai.
          167  ir jį nuo dažnos nelaimės.
          168  tvirtai.
          169  atsiduodame.
          170  už didelę meilę esame (liekame) tau dėkingi.
          171  į savo globą paėmęs.
          172  parapijiečius.
          173  pamaldžiau.
          174  pagonis.
          175  gausim tavo palaiminimą.
          176  pasieksim, laimėsim.


Milkus, Kristijonas Gotlybas. Pilkainis: poezija, proza, parengė Liucija Citavičiūtė ir Juozas Girdzijauskas, įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 1990, p. 36–48, 421–430.


[Rankraščio faksimilė]