2007 kovo 12 d.
UžsiregistruotiPrisijungtiPamiršai?
NAUJIENŲ TURINYS
Dienos kronika
Lietuvos naujienos
Verslas
Komentarai ir analizė
Politikų tribūna
Teisėtvarka
Užsienio naujienos
Gatvės tekstai
Mokslas ir sveikata
IT pasaulis
Krašto naujienos
Kultūra
"Next festival"
"Salve musica"
Sportas
Pokalbiai
Pilietinė visuomenė
"Post Scriptum"
Auganti Lietuva
Nelaimės
Žiniasklaida
Blykstės
Laisvalaikis
Saulėgrąžos
Namo negrįšiu
Įvairenybės
Receptai
Astrologija
Interneto folkloras
Anekdotai
Kalendorius
Orai
TV gidas
Kino teatruose
Spektakliai
Renginiai
Koncertai
Parodos
OMNI.lt PAIEŠKA
  Pasirinkite straipsnio OMNI Laike publikavimo datą
 
 
Apie paiešką
OMNITEL GRUPĖ
OMNI REKOMENDUOJA

Tomas Baranauskas: Skaudžios birželio dienos
| 2006 06 22 12:24:35 |


Nelaimingas Lietuvai buvo 1940 ir 1941 m. birželis. Visi skaudžiausi Lietuvai įvykiai įvyko šį mėnesį – nepriklausomybės netekimas, masinės deportacijos, išplėšusios iš Lietuvos apie 20 tūkstančių žmonių, ir nesėkmingas bandymas atkurti Lietuvos valstybingumą, ir žydų genocido pradžia, į kurį buvo įtraukti ir kai kurie lietuviai.

Ką patyrė to meto žmonės, kurių ramią kasdienybę staiga nutraukė Antrojo pasaulinio karo audros? Pabandykime pažvelgti į tuos įvykius jų akimis.

1940 m. birželio 15 diena. Okupacija

Okupacija Lietuvą užklupo netikėtai. Eiliniai piliečiai ramiai dirbo savo darbus ir daugelis apie įvykusią nelaimę sužinojo tik pamatę važiuojančius tankus ir einančius kareivius apiplyšusiomis uniformomis. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengė 150 tūkstančių sovietinių karių.

Užėmę Lietuvą okupantai ir jų statytiniai griebėsi smurto prieš Lietuvos gyventojus. Jau 1940 m. liepos 7 d. Saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus patvirtino politinių partijų „vadovaujančio sąstato likvidacijos“ planą, pagal kurį liepos 11-12 d. naktį prasidėjo masiniai suėmimai. Jau liepos mėnesį suimta iki tūkstančio žmonių. Kadangi politiniams kaliniams kalėjimuose trūko vietos, buvo paleidžiami kriminaliniai nusikaltėliai, kai kurie iš jų net paskirti kalėjimų prižiūrėtojais. Suėmimai tęsėsi. Daugiausia jų buvo 1940 m. liepos ir rugpjūčio, spalio ir lapkričio bei 1941 m. gegužės ir birželio mėnesiais. Iš viso į kalėjimus iki 1941 m. birželio 14 d. buvo uždaryti 6606 politiniai kaliniai.

Sovietinio kalėjimo gyvenimą aprašė politinis kalinys Bronius Daunoras:

„Labai dažnai būdavo praktikuojamos kratos. Nakties metu, dažniausiai tik kamerai sumigus, įsėlindavo 10-12 prižiūrėtojų ir, koridoriuje, išrikiavę visiškai nuogus kalinius, krėsdavo visą kamerą, paskui kalinio drabužius ir galų gale patį Adomo kostiume esantį kalinį. Būdavo liepiama pritūpti, pakelti vieną, vėliau antrą koją, pakelti rankas, išsižioti. Juokingiausia būdavo, kai liepdavo kaliniui pasilenkti, o į jo užpakalį atidžiai žiūrėdavo pareigūnas, ieškodamas antisovietinės literatūros.

Nors visi kalėjimo pareigūnai labai rūpestingai stengėsi sutrukdyti tarp kamerų ryšį, tačiau šis darbas jiems nepasisekdavo. Mat kamerose buvo susodintos kur kas gudresnės galvos. Viena dažniausiai vartojamų ryšio priemonių buvo Morzė. (...)

Antroji ryšio priemonė – laiškai. Juos kaliniai rašydavo papirosų nuorūkose. Sunkiausia būdavo su pieštukais. Kameroje pieštukas – didžiausias turtas. Tiesą sakant, ne pieštukas, o tik pati jo šerdelė. Jei kratos metu tokį kontrrevoliucinį įrankį surasdavo, smarkiai bausdavo ne tik savininką, bei ir visą kamerą. Tokių pieštukų gabalėliai kratos metu būdavo kišami į kiaurą dantį, ausį ar į panages. Kaliniai pieštukus vogdavo tardymo metu nuo tardytojų, prižiūrėtojų ir visomis kitomis progomis. (...)

Kaliniams nebuvo leidžiama naudotis jokiu popierium, jokiu, nors ir seniausiu, laikraščio gabalėliu.“
Paniekinę žmogų, sutrypę jo orumą, okupantai barbariškai naikino Lietuvos kultūros ir meno turtus. „,Žibulių-Ilgižių dvaro kambariai tušti, nes visus baldus išvežė raudonarmiečiai, o kiti vertingi paveikslai išvežti į Varšuvą... Iš Pakeršnojo dvaro beveik visus geresnius baldus išvežę raudonarmiečiai, ir daugiau nieko nerasta“, – šis dailininkų E. Lurjės ir P. Mikolajūno 1940 m. rugsėjo 26 d. rašytas pranešimas – tik vienas iš daugelio panašių to meto dokumentų apie dvarų plėšimą.

Be atodairos buvo naikinamos knygos. „Sakalo“ leidyklos direktorius Antanas Kniūkšta prisimena: „Man pačiam teko būti liudininku, kai 1940 metais vasarą iš Šv. Kazimiero draugijos sandėlių pro langą tiesiai į kiemą buvo verčiamos didžiausios krūvos knygų išvežti į Petrašiūnų popieriaus fabriką. Čia voliojosi tarp kitų švento rašto knygos, storos, kaip žąsys (šeši tomai). Neišvengė to likimo ir Salomėjos Nėries versta Messeti „Ritos laiškai“. Buvo visa sunaikinta, kas tik tos draugijos išleista, neatsižvelgiant į turinį: vadovėliai, religinė ar grožinė literatūra. Šv. Kazimiero draugijos knygų fondai buvo nemaži“.

Labai nukentėjo archyvai, muziejai, seni kapinynai, bažnyčios ir kiti kultūros paveldo objektai. Buvo sugriauta Lietuvos ekonomika, įvesti nepakeliamai dideli mokesčiai.

1941 m. birželio 14 diena. Didysis trėmimas

Didžiausias smūgis lietuvių tautai suduotas 1941 m. birželio 14-18 d. vykusiomis deportacijomis.

Dar 1940 m. lapkričio 28 d. LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius išleido įsakymą Nr. 0054 „Apie apsileidimą antisovietinio ir socialiai svetimo elemento apskaitoje“, kuriame nurodoma, kad „į sąrašinę apskaitą turi būti paimti visi tie asmenys, kurie (...) yra priešingi socialistinei santvarkai“. Prie tokių asmenų priskirti visi tautinių ir politinių partijų, organizacijų ir grupių nariai, buvę policininkai, bet kurios armijos karininkai, savanoriai, visi užsienio valstybių piliečiai ir turintys ryšių su užsieniu asmenys, esperantininkai, filatelistai, buvę Raudonojo Kryžiaus darbuotojai ir kiti. Dokumente numatyta šias „kontrrevoliucines jėgas“ „apdirbti ir likviduoti“.

Ir štai 1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto prasidėjo masinis trėmimas. Bendrą jo vaizdą 1942 m. aprašė Vladas Radzevičius:

„Jau iš vakaro kauniečiai matė nežmoniškai daug sunkvežimių (...). Tokie pat transporto priemonių sutelkimai buvo padaryti visuose didesniuose miestuose ir miesteliuose. Tiksliai apskaičiuotomis valandomis tie sunkvežimiai pajudėjo iš savo tūnojimo vietų ir pilnu greičiu dūmė prie savo aukų. Juose slypėjo baisiosios trejukės, iki dantų apsiginklavusios bolševikiniais ginklais.

Vienu kartu buvo užpulta tūkstančiai lietuviškų šeimų, besiilsinčių savo namuose. Pagal Maskvos instrukcijos raidę ir dvasią, visos tos staiga iš miego prikeltos šeimos buvo suvaromos į vieną buto kambarį (...). Jos matė, kaip raudonieji egzekutoriai griozdžia visus namus ir kažko ieško. Jie reikalauja atiduoti ginklus ir ginklų ieško iki nuogumo nurengdami tiek vyrus, tiek moteris ir mergaites. Grubūs azijatai niekina moteris, reikalaudami, kad šios atiduotų arba nurodytų, kur yra šeimos ginklai. Tiek Maskvos komisarams, tiek patiems egzekutoriams, matyt, atrodė, kad lietuviai ir miegodami slepia lovoj kulkosvaidžius.

Iškrėtus butą ir išvertus viską aukštyn kojom, išgąsdinta šeima apklausinėjama, surašomi reikalingi formuliarumai ir tik po to egzekutoriai kerta patį skaudžiausią visai šeimai smūgį. Kaip instrukcija reikalauja, jie praneša, „kad vyriausybės nutarimu jie būsią ištremti į kitas Tarybų Sąjungos sritis“. Jei lig šiol įbauginta šeima galėjo sulaikyti savo nervus, jei moterys dar neklykė ir sukandusios dantis kentė grubių azijatų paniekinimą, tai dabar viskas trūksta“.

1941 m. birželio 22 diena. Sukilimas

Okupacijos iškankinti lietuviai su viltimi laukė karo, tikėjosi, kad Vokietija grąžins Lietuvai laisvę. Apie tokias viltis liudija ir 1941 m. birželio 25 d. poeto Vinco Mykolaičio-Putino parašytos eilės:

Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus,
Skundo, ašarų, verksmų gana!
Tegul griauna nedarnius sienojus
Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

Nepasitenkinimas sovietiniais okupantais jau iš pat pradžių buvo didelis, o jų žiaurumo akivaizdoje dar didėjo. Galiausiai, prasidėjus birželio trėmimams, dalis tremiamų šeimų vyrų pabėgo į miškus, pradėjo stichiškai formuotis partizanų būriai.

Į pagrindines pasipriešinimo organizacijas ir grupes lietuviai ėmė burtis anksti. Vienos pirmųjų tokių organizacijų buvo Laisvosios Lietuvos sąjunga (leido laikraštį „Laisvoji Lietuva“) ir Lietuvos nepriklausomybės partija (įkurta 1940 m. rugpjūčio mėn., turėjo sekcijas Šiauliuose, Panevėžyje ir Rokiškyje). Daug nelegalių būrelių įvairiose Lietuvos vietose susikūrė 1940 m. rugsėjo mėnesį.

1940 m. spalio 9 d. Kaune įvykusiame slaptame pasitarime nutarta įvairias pasipriešinimo grupes suburti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vardu. LAF įsteigtas 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne. Jo vadu išrinktas Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa, sudaryta LAF Taryba. Tarp Berlyno LAF ir Lietuvos pasipriešinimo pogrindžio ryšys užmegztas gruodžio 15 d. Pagrindinis LAF tikslas buvo ruoštis karui, o jam prasidėjus – sukilti ir paskelbti Lietuvos nepriklausomybę.

Karas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. 3 val. 30 min. Berlyno laiku. Jam lietuvių aktyvistai iš anksto pasiruošė, nors birželio deportacijų metu ir buvo ištremta apie 10 proc. LAF narių. Pirmiausia sukilo SSRS ir Vokietijos pasienyje veikę LAF būriai ir daugelį vietovių užėmė dar iki vokiečių atėjimo. Sukilimą LAF pradėjo 10 valandą. Kaune sukilėliai sunaikino karinių ryšių stotį, karinę telefono centrinę, užėmė paštą, Kauno radijo stotį ir Kauno radiofoną, per kurį jau birželio 23 d. 9 val. 28 min. Leonas Prapuolenis LAF vyriausiojo štabo vardu paskelbė:

„Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatant Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.

Prieš viso pasaulio tyrąja sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.

Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“

Po to buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis (ministras pirmininkas Kazys Škirpa), sugiedotas Lietuvos himnas.

Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 16-20 tūkst. žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną (ir jį kontroliavo 3 dienas), Vilnių ir kitus didesnius miestus bei miestelius. Jų sukurta krašto administracija lietuvių rankose išbuvo iki okupacijos pabaigos. Tai buvo ir tam tikras laimėjimas, ir tragedija: nepriklausomai Lietuvai tarnauti ėję žmonės netrukus tapo naujųjų okupantų įkaitais – privalėjo paklusti jų nurodymams ir buvo įtraukti į jų nusikaltimus.

Dėl vokiečių smūgių ir sukilėlių veiklos Raudonoji armija visai pakriko ir iš Lietuvos paskubom pasitraukė per 5 dienas, tačiau ir traukdamasi įvykdė beveik 40 grupinių žudynių (Pravieniškėse, Rainiuose, Červenėje ir kitose vietose raudonarmiečiai ir sovietiniai aktyvistai sušaudė 672 Lietuvos žmones). Iš buvusios Lietuvos kariuomenės sudaryto 29-ojo teritorinį šaulių korpuso evakuoti į Rusiją bolševikams nepavyko: iš 7-8 tūkst. jame tarnavusių lietuvių apie 5,5 tūkst. dezertyravo.

Vokiečiai neketino atkurti Lietuvos valstybės ir Laikinosios Vyriausybės nepripažino. Ministrui pirmininkui K. Škirpai, tuo metu buvusiam Vokietijoje, neleista išvykti į Lietuvą, ir ministro pirmininko pareigas ėjo švietimo ministras Juozas Ambrazevičius. LAF kovotojus vokiečiai tuoj nuginklavo, kai kur net sušaudė. Laikinosios Vyriausybės potvarkių ir įstatymų nebuvo leidžiama skelbti spaudoje ir per radiją. Pagaliau rugpjūčio 5 d. Laikinoji Vyriausybė buvo priversta sustabdyti savo veiklą, o rugsėjo 22 d. vokiečių valdžia uždraudė ir LAF bei konfiskavo jo turtą.

Lietuvių sukilėlių daliniai buvo išformuoti dar anksčiau: jau 1941 m. birželio 28 d. Kauno karo komendantui Jurgiui Bobeliui įsakyta nuginkluoti sukilėlių būrius. Tą pačią dieną jų vietoje imti formuoti lietuvių policijos (tautinio darbo apsaugos) batalionai, į kuriuos įstojo dalis buvusių sukilėlių, tikėdamiesi taip pasitarnauti Lietuvai. Tačiau šie batalionai turėjo vykdyti vokiečių okupacinės valdžios nurodymus, kai kurie iš jų buvo įtraukti į žydų žudynes.
Iš viso buvo suformuoti 26 lietuvių policijos batalionai, iš kurių 10 buvo priversti prisidėti prie holokausto (į sistemingas ir masines žudynes buvo įtraukti tik du batalionai – 1-asis ir 2-asis). Iš viso į holokaustą okupantai įtraukė 2-3 tūkstančius lietuvių. Tai nereiškia, kad visi šie žmonės tikėjosi būti įtraukti į tokius nusikaltimus ir norėjo juose dalyvauti. Antai Tautinio darbo apsaugos 1-ąjį batalioną įtraukus į žydų žudynes, didelė dalis jo narių bandė pasitraukti iš tarnybos ar išvengti dalyvavimo žudynėse. Liepos 5-11 d., po pirmųjų žydų žudynių, iš bataliono buvo paleista 117 karių (liepos 4 d. jame tarnavo 724 kariai), o kai kurie kiti dezertyravo. Bataliono pirmosios kuopos vadas Bronius Kirkila liepos 12 d. nusišovė. Panaši padėtis buvo ir provincijoje. Marijampolėje šaudant iš Kalvarijos atvežtus žydus, okupantai įsakė atvykti 10-15 Lietuvos kariuomenės atsargos puskarininkių. Jiems atsisakius žudyti, vokiečių kulkosvaidininkai juos apsupo ir grasino sušaudyti kartu su žydais. Kunigo Mykolo Krupavičiaus liudijimu, prievartinės egzekucijos dalyviai ir žydus vežti priversti ūkininkai patyrė baisią psichinę traumą ir kelias savaites kasdien ėjo išpažinties.

Žydų naikinimas Lietuvoje buvo nuožmus ir greitas. Jį dar birželio 24 d. Gargžduose pradėjo Tilžės gestapo operatyvinis būrys, iš viso 1941-ųjų vasarą Lietuvoje nužudęs 5502 žmones. Tačiau didžiąją dalį egzekucijų okupantai vykdė prisidengdami neva vietinių gyventojų iniciatyva. Žudynes organizavęs SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris jau birželio 25 d. atvyko į Kauną. Savo pranešime Himmleriui jis rašė: „Užėmus miestą, jau pirmosiomis valandomis buvo stengiamasi sukurstyti žydų pogromus, nors ir sunkiai sekėsi sukelti vietines antisemitines jėgas. Saugumo policija, vadovaudamasi įsakymais, buvo pasiryžusi išspręsti žydų klausimą visomis galimomis priemonėmis ir kuo greičiausiai. Bet pravartu buvo, kad ji bent iš pradžių veiktų užkulisyje“. Neradę paramos tarp sukilėlių, pirmuosius pogromus Kaune vokiečiai įvykdė prisidengdami savo pačių suorganizuotu tariamu sukilėliu būriu, vadovaujamu Algirdo Klimaičio. Iki 1941 m. pabaigos buvo išžudyta apie 80 proc. Lietuvoje likusių žydų (164-167 tūkstančiai žmonių). Likusieji 43 tūkstančiai buvo suvaryti į getus Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Švenčionyse.

Nacistams pavyko sukurti įspūdį, kad žydų naikinimo iniciatyva neva ėjo iš vietos gyventojų. Kad ir kaip būtų keista, kai kurie istorikai iki šiol tiki, kad pirmosiomis karo dienomis lietuvius užvaldė nepaaiškinamas antisemitizmo protrūkis. Atkakliai aiškinamasi, kur jo šaknys, ir stebimasi, jų nerandus: iki karo Lietuva žydų atžvilgiu buvo viena iš tolerantiškiausių valstybių. Žydų radikalai iki šiol nesibodi pavadinti lietuvius žydšaužių tauta, nors gelbstinčių žydus lietuvių buvo daugiau nei dalyvavusių žudynėse. O juk už žydų slėpimą buvo sušaudomos ištisos tai dariusios lietuvių šeimos.

Patirta baisi tragedija gali pateisinti išlikusių gyvų žydų emocijas – jiems galėjo atrodyti, kad visi aplinkiniai tapo jų priešais. Tačiau ar tai pateisina tautinės neapykantos skleidimą, praėjus daugiau kaip 60 metų nuo šių abiems tautoms tragiškų įvykių?

1941-ųjų birželio sukilimas iki šiol vertinamas kontroversiškai. Viena vertus tai buvo tautos ryžto atkurti savo valstybę išraiška. Kita vertus, jį temdo aklo keršto aktai bei holokausto šešėlis.

Laikinosios Vyriausybės paskirtas Šiaulių apygardos teismo prokuroras Matas Krygeris 1941 m. liepos 29 d. aplinkraštyje rašė: „Susipažinęs su įvykusiais ir tebevykstančiais Šiaulių apygardoje lietuvių areštais randu, kad daugelis lietuvių suėmimų, nors šiuo metu suėmimai kai kuriose vietose yra tolygūs perdavimui sušaudyti, kai kur padaryti be rimto pagrindo ir be jokio tyrimo. Daug kur suėmimai padaryti labai lengvapėdiškai ir dargi suvedant asmenines sąskaitas. Nėra nė vieno miesto, miestelio ar valsčiaus, kur patys lietuviai nesuimdinėtų lietuvių. Suimtųjų lietuvių tarpe yra tarnautojų, ūkininkų, amatininkų, darbininkų, moterų, nepilnamečių jaunuolių ir dargi vaikų (15-16 metų). Daugelyje vietų suimtiesiems, nepadarius jokių kvotų, jau yra įvykdytos mirties bausmės. Teko konstatuoti labai liūdnų faktų, kad į suimtųjų skaičių pateko ir visai dorų lietuvių. Kai kurie lietuviai aktyvistai pasigedo net savo slapto lietuviško veikimo draugų, kurie tik iš prievartos viešai dalyvavo bolševikiniam „maskarade“ ir dangstėsi bolševikine frazeologija, o slaptai veikė aktyvistų būreliuose. Ypač valsčiuose, kur vadovavimui trūksta nuosaikių inteligentų, vietos žmonės, keršydami už padarytas jiems bolševikų skriaudas, skundžia ir dažnai be pagrindo suiminėja buvusius pareigūnus (seniūnus, seniūnų padėjėjus, vykdomųjų komitetų tarnautojus, mokytojus ir t.t.). Nepagrįstas naikinimas dirbusių bolševikinėse įstaigose lietuvių yra naikinimas pačios lietuvių tautos, ir tokie keršto užsimojimai yra atmestini visu griežtumu“. Dėl šio aplinkraščio Matas Krygeris Pakruojo advokato Petro Požėlos buvo įskųstas gestapui, netrukus suimtas ir įkalintas.

Birželio sukilime galima rasti ir didvyriškumo, ir aklo keršto pavyzdžių – apibendrintai jį įvertinti sunku. Didžiausia sukilėlių tragedija buvo tariami nauji Lietuvos „išvaduotojai“, kuriais iš pradžių tikėta, į kuriuos dedamos didelės viltys. Šitokio „išvadavimo“, kokį galėjo pasiūlyti hitlerinė Vokietija, fone vykęs sukilimas buvo pasmerktas nesėkmei. Vokiečiai kliudė Laikinajai Vyriausybei kontroliuoti padėtį, skatino kerštą, dalį sukilėlių ar savo užverbuotų lietuvių per prievartą ar propagandą įtraukė į holokausto nusikaltimus. Visa tai, žinoma, neturėtų užtemdyti sukilimo esmės ir mesti šešėlio tūkstančiams Lietuvos patriotų, kurie su ginklu rankose siekė iškovoti savo tėvynės nepriklausomybę ir nesusitepė savo rankų nekaltų žmonių krauju. Tačiau tokią sukilimo baigtį reikia laikyti viena iš daugelio Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos patirtų tragedijų.


OMNI naujienos
 

RYŠIAI
Mano žinutės Kontaktai
SAVITARNA
Apskaitos informacija GSM paslaugų valdymas
BALSAS.lt
OMNI.lt NAUJIENOS
 
Pažinčių klubas
Chebra.lt - nieko nėra paprasčiau!
Aukcionas.com - geriausia vieta pirkti ir parduoti internete!
Omni.lt pašto vartotojams!
Spausk čia
Transporto tvarkaraščiai SMS žinutėmis: nevėluok ir taupyk savo laiką!
PRAMOGOS
Horoskopai
 
Užsukite į virtualų Macropoly miestą: lenktynės, kazino ir kitos pramogos!
Konkursas: laimėkite filmo "Kruvinosios skerdynės Teksase. Pradžia" prizus!
Logotipai
 

Kodas: NEXT Kodas: RAGA
Kodas: CHI0 Kodas: CHIN
Kodas: ZUVI Kodas: KAUL
Kodas: PORT Kodas: AKY8
Kaip išsiųsti logotipą
Daugiau logotipų
NAUDINGA daugiau...
Nekilnojamojo turto registras
Mokestis už automobilio stovėjimą
Žodynai
Anglų kalbos mokymas SMS žinutėmis
WWW katalogas
Informacija SMS žinutėmis
Lietuvos įmonių katalogas
Visa Lietuva katalogas
MUGĖ daugiau...
OMNI skelbimai
Aukcionai
© 2001-2005, UAB "Omnitel". Visa medžiaga pateikta OMNI vartuose yra UAB "Omnitel" nuosavybė. Kopijuoti, platinti be bendrovės sutikimo draudžiama.
Dizainas neosymmetria. Pastabos ir pasiūlymai mailto:admin@omnitel.net
Naujienos | Ryšiai | Savitarna | Pramogos | Naudinga | Mugė
kontaktai | reklama | EXTRA.LT | OMNITEL.LT