Temos pasirinktos tinkamai – kad ir kaip mums patiktų tokie naująją istoriją atspindintys filmai kaip „Dievų miškas“, „Vilniaus getas“ arba „Skrydis per Atlantą“, Lietuva jau daugiau kaip trisdešimt metų laukia kažko panašaus į „Herkų Mantą“. Kino pasaulio žmonės tai puikiai jaučia: nors režisieriams buvo leidžiama rinktis bet kurį istorijos epizodą, iš dešimties konkursui pristatytų filmų projektų, bent šeši buvo skirti būtent viduramžių tematikai.

Tiesą sakant, liūdna, kad neįmanoma realizuoti jų visų – juk norėtųsi pamatyti filmą ir apie Mindaugą, ir apie Gediminą, ir apie Barborą Radvilaitę... Deja, gyvenime nuolat tenka rinktis. Šiuo atveju, – vieną iš dviejų.

Galutinį sprendimą, be abejo, priims projektų vertinimo komisija – jai belieka tik palinkėti stiprybės, nes kokį filmo projektą ji bepasirinktų, kažkas vis tiek liks nepatenkintas, o referendumu šio klausimo neišspręsi. Bet manau, kad vieša diskusija apie tai, kokio filmo norėtųsi, gali duoti naudos, tad ryžtuosi pasidalinti savo samprotavimais.

Svarstant principinį istorijos ir meninio kūrinio santykį, verta paminėti dvi kraštutines koncepcijas. Vadovaujantis pirmąja, istorija naudojama kaip vinis, ant kurios kabinamas paveikslas, – tai Aleksandro Diuma formuluotė. Praktiškai tai reiškia, kad menininkui paliekama visiška laisvė: jis gali ne tik interpretuoti istorinius įvykius savo nuožiūra, bet ir keisti jų chronologiją, priežastis, išgalvoti niekuomet neegzistavusius veikėjus arba įvykius ir t.t. Leistina viskas, nes kūrinys vertinamas ne pagal istorinį autentiškumą, o pagal meninį įtaigumą.

Tačiau yra ir visiškai priešinga koncepcija, teigianti, kad istorinės temos besiimantis menininkas turėtų siekti atskleisti, kaip buvo „iš tikrųjų“. Erdvė interpretacijoms išlieka, nes absoliučiai tikros istorijos niekas nepapasakotų netgi apie savo asmeninį gyvenimą. Šiuo atveju menininkui tenka dirbti ne kaip laisvam kūrėjui, o kaip restauratoriui, neužmirštančiam, kad autorinės tesės į istoriją priklauso ją realiai kūrusiems žmonėms.

Į kurią iš šių dviejų kraštutinių koncepcijų turėtų orientuotis tūkstantajam Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejui skiriamas filmas? Menininkams bemaž visuomet būna parankesnė pirmoji, tačiau plačiajai visuomenei turbūt norėtųsi, kad filmas būtų kuo arčiau įsivaizduojamos istorinės tiesos. Sovietmečiu prisižiūrėjome ganėtinai ir net pakankamai meniškų fikcijų, tad šiandien pasiilgome sąlyginai neišgalvotos istorijos.

Bet ir šiuo atveju norus reikėtų derinti prie galimybių. Istorinės tikrovės atskleidimo koncepcijos realizacija reikalauja ne tik meninių gabumų, bet ir gilaus dalyko išmanymo. Tam tikra prasme menininkui pačiam tenka tapti istoriku, o tai be specialaus pasiruošimo dažniausiai būna sunku.

Atsižvelgiant į tai, Pilėnų tema atrodo mažiau rizikinga. Ji paprastesnė: istorinė medžiaga gerai išnagrinėta, pagrindiniai šaltiniai išversti į lietuvių kalbą, be to, ir pačios medžiagos nedaug. Margiris minimas vos dviejuose epizoduose. 1329 m., Vokiečių ordinui puolant Žemaitiją, jis stoja į dvikovą su kryžiuočiams talkinusiu Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu, tačiau dvikovos lauke netikėtai pasirodžius lietuviams ir karaliui pareiškus pretenzijas dėl negarbingo elgesio, Margiris pats pasiduoda į nelaisvę (vėliau paleidžiamas už išpirką). 1336 m. Pilėnuose, kovodamas iki paskutinio kario, užuot pasidavęs arba mėginęs bėgti iš apgultos pilies, Margiris vėl pademonstruoja fanatišką, tačiau neabejotinai stebinantį principingumą. Taigi istorinė medžiaga leidžia nesunkiai rekonstruoti svarbiausius Margirio asmenybės bruožus ir drauge palieka pakankamai erdvės meninei fantazijai.

Deja, šiuo atveju nerimą kelia patys projekto kūrėjai. Jie labai talentingi, tačiau režisieriaus Šarūno Barto filmų vyksmas paprastai būna tiesiog pabrėžtinai atsietas nuo laiko ir vietos, o scenarijaus autorius Marius Ivaškevičius, kaip galima spręsti iš pokario rezistencijos temai skirto romano „Žali“, priklauso būtent tiems menininkams, kurie naudoja istoriją kaip vinį savo sukurtam paveikslui pakabinti. Trikdo ir kino kritiko Skirmanto Valiulio pastaba, kad projekte Pilėnų istoriją planuojama perkelti į šiuos laikus... Vis dėto, savo interviu LTV „Panoramai“ Šarūnas Bartas patikino norįs sukurti istoriškai autentišką filmą, todėl raginčiau visuomenę (ir save pačią) prieš jo projektą iš anksto nenusistatyti.

Ką galima pasakyti apie antrąjį projektą – Raimondo Banionio „Broliai veikė Europą“? Kūrybinė grupė atrodo labai patikimai. Tiek režisierius, tiek scenarijaus autorius paprastai renkasi tradicines, masiniam žiūrovui lengvai suprantamas išraiškos priemones, bet banaliais jų kūrinių nepavadinsi, nes abu moka dirbti pakankamai subtiliai. Maža to, filmas apie Jogailą ir Vytautą puikiai tiktų ne tik Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio, bet ir artėjančiam 600-ajam Žalgirio mūšio jubiliejui. Jis galėtų patraukti ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Ukrainos ar net Baltarusijos žiūrovus, kas užtikrintų didesnę komercinę sėkmę. Tačiau ar tikrai Raimondas Banionis su Juozu Marcinkevičium suvokia, kokio darbo imasi?

Norint tinkamai atskleisti Vytauto ir Jogailos santykių raidą, reikėtų ne vieno filmo, o bent „Žiedų valdovo“ masto kino epopėjos. Maža to, kaip liudija pavadinimas, projekto autoriams knieti parodyti ir pusbrolių poveikį Europai, o tai atskira ir vėlgi labai sudėtinga tema. Dar daugiau, – į kontekstą neišvengiamai pinsis Lietuvos krikšto ir įvairių permainų meto lūkesčių bei nusivylimų temos. Taigi filmas gali tapti perkrautu arba paviršutinišku.

Šios grėsmės galima išvengti, jeigu projekto autoriai atsispirtų pagundai pavaizduoti visas Vytauto ir Jogailos santykių peripetijas ir apsiribotų tik 1409–1410 m. laikotarpiu. Gal šis laikotarpis ir neatskleidžia viso pusbrolių santykių dramatizmo, tačiau ryškių epizodų jame netrūksta. 1409 m. rudenį išaiškėjęs Švitrigailos sąmokslas su kryžiuočiais ir Vytautui bei Jogailai iškilusi dilema, kaip su juo pasielgti, neišvengiamai kelia psichologinio pobūdžio klausimus. Kodėl Jogaila, užuot užstojęs brolį, siūlo Vytautui bausti jį pagal įstatymus? Kodėl Vytautas vis tik nusprendžia pasigailėti Švitrigailos?.. Atsakius į juos, filmo sėkmė būtų garantuota. O juk dar yra Vytauto susitikimas su būsimuoju Vokietijos imperatoriumi Zigmantu Kežmarke 1410 m. pradžioje, kurio metu mainais į sąjungos su Jogaila nutraukimą Vytautui pasiūloma karūna. Kas verčia jį po tokio pasiūlymo šokti ant žirgo ir išjoti, nė neatsisveikinus? Kas verčia Zigmantą lėkti iš paskos? Ką jie galų gale pasako viens kitam Aukštųjų Tatrų viršukalnių fone?..

Didžiąja šio projekto autorių problema grasina tapti Vytautas. Literatūroje įtikinamo jo paveikslo dar niekam nepavyko sukurti. Geriausia, ką turime – Puidos „Magnus Dux“. Deja, ir čia Vytautas labai šabloniškas: jis žengia per gyvenimą, iš anksto žinodamas visus teisingus sprendimus, ir nė karto nesuabejoja tuo, kad yra Mesijas. Tuo tarpu Jono Laucės bandymai pavaizduoti Vytautą kaip prieštaringą asmenybę, apdovanojant jį įvairiomis ydomis, kertasi su pačia įvykių logika. Jo romanuose („Karūna ir kalavijas“, „Mirštančių dievų kerštas“) tampa nebeaišku, kodėl Jogaila įsikibęs laikosi jokių moralinių skrupulų nepripažįstančio pusbrolio, ir kodėl bemaž visi Vytauto priešai ilgainiui tampa jo draugais ar bent jau sąjungininkais.

Charizmatinį lyderį – o būtent toks buvo istorinis Vytautas – pavaizduoti nepaprastai sunku, ne be reikalo Balys Sruoga „Milžino paunksmėje“ jo apskritai neišleido į sceną. Vis dėlto, kuo sudėtingesnis uždavinys, tuo didesnė garbė bus jį išsprendusiam. Jeigu projekto autoriai uoliai studijuos istorinę medžiagą ir pasistengs suprasti Vytautą kaip žmogų, gal jiems ir pavyks įminti šios neeilinės asmenybės mįslę.

Taigi belieka palinkėti autoriams sėkmės ir laukti jų projektų plėtotės rezultatų bei komisijos sprendimo. Taip pat norėtųsi, kad abu projektai būtų pristatyti visuomenei bent kiek išsamiau – manau, kad daugeliui būsimųjų žiūrovų tai būtų įdomu.

OMNI naujienos