2007 kovo 12 d.
UžsiregistruotiPrisijungtiPamiršai?
NAUJIENŲ TURINYS
Dienos kronika
Lietuvos naujienos
Verslas
Komentarai ir analizė
Politikų tribūna
Teisėtvarka
Užsienio naujienos
Gatvės tekstai
Mokslas ir sveikata
IT pasaulis
Krašto naujienos
Kultūra
"Next festival"
"Salve musica"
Sportas
Pokalbiai
Pilietinė visuomenė
"Post Scriptum"
Auganti Lietuva
Nelaimės
Žiniasklaida
Blykstės
Laisvalaikis
Saulėgrąžos
Namo negrįšiu
Įvairenybės
Receptai
Astrologija
Interneto folkloras
Anekdotai
Kalendorius
Orai
TV gidas
Kino teatruose
Spektakliai
Renginiai
Koncertai
Parodos
OMNI.lt PAIEŠKA
  Pasirinkite straipsnio OMNI Laike publikavimo datą
 
 
Apie paiešką
OMNITEL GRUPĖ
OMNI REKOMENDUOJA

Šventojo Kazimiero mokytojai buvo pirmieji lietuvių kilmės tyrinėtojai
| 2006 03 04 10:27:55 |

1484 m. kovo 4 d. Gardine mirė karalaitis Kazimieras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnus. Vėliau, karalaitį Kazimierą paskelbus šventuoju Lietuvos globėju, jo mirties diena tapo viena svarbiausių datų Lietuvos katalikų bažnyčios kalendoriuje.

Būsimasis šventasis gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje. Jis buvo antrasis Kazimiero Jogailaičio sūnus. Mokyti karaliaus sūnų 1467 m. buvo pakviestas žymiausias viduramžių Lenkijos istorikas Jonas Dlugošas, kurio „Šlovingosios Lenkijos karalystės analai arba kronikos“ (dar vadinami „Lenkijos istorija“) yra vienas svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos XV a. istorijos šaltinių. 1472 m. Krokuvoje įsikūręs italas Pilypas Kalimachas, kuris pabėgo iš Italijos dėl sąmokslo prieš popiežių Paulių II, taip pat tapo karaliaus sūnų mokytoju.

Nereikia stebėtis, kad Kazimieras Jogailaitis pas save priglaudė popiežiaus priešą – jo paties santykiai su Romos kurija nebuvo paprasti. 1454–1466 m. įsitraukęs į Trylikos metų karą su Vokiečių ordinu dėl Prūsijos, jis atsidūrė kryžiuočius rėmusių popiežių nemalonėje. Popiežius Kalikstas III ekskomunikavo Kazimierą rėmusią Prūsų sąjungą, o 1459 ir 1460 m. ekskomuniką pakartojęs popiežius Pijus II pažymėjo, kad ji taikoma ir pačiam Kazimierui Jogailaičiui, kaip Prūsų sąjungos rėmėjui. Pijus II, išrinktas popiežiumi 1458 m., labiau žinomas kaip Enėjas Silvijus Pikolominis, žymus humanistas, pagarsėjęs išsamiu Europos ir Azijos šalių aprašymu. Jam priklauso ir ilgą laiką Europoje geriausiai žinomas Lietuvos aprašymas, kuriame gausu iš nuogirdų prirankiotų anekdotinių detalių, sarkastiškai pristatančių Lietuvą.

Ne ką geriau klostėsi Kazimiero Jogailaičio santykiai ir su vėlesniais popiežiais. Kovose dėl Čekijos ir Vengrijos sostų jam teko kovoti prieš popiežiaus remiamą Vengrijos karalių Motiejų Korviną. Į tas kovas entuziastingai įsitraukė ir jo sūnus Kazimieras. 1471–1472 m. trylikametis karalaitis Kazimieras su 12 tūkstančių vyrų kariuomene įsiveržė į Vengriją ir su sąmokslininkų pagalba bandė jėga nuversti Motiejų Korviną bei užimti Vengrijos sostą. Žygis baigėsi nesėkme, bet karalaitis Kazimieras liko realiausiu pretendentu tapti savo tėvo įpėdiniu.

Kazimieras Jogailaitis, kovodamas dėl Prūsijos, vėliau – dėl Čekijos sosto, labai apleido Lietuvos reikalus, retai ir neilgai čia lankydavosi. Tai kėlė lietuvių nepasitenkinimą, galiausiai Lietuvoje kilo maištas. Kazimierui teko skubiai vykti į Lietuvą ir atkurti joje tvarką. Tai užtruko nuo 1479 m. pabaigos iki 1484 m. pradžios. Tuo laiku karalaitis Kazimieras pavadavo tėvą Lenkijoje. 1484 m. jis išsiruošė į Lietuvą, bet mirė Gardine, nepasiekęs Vilniaus.

Jonas Dlugošas, kuris karalaitį Kazimierą vadino „retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu“, mirė anksčiau už savo auklėtinį – 1480 m. Antrasis mokytojas, Pilypas Kalimachas, už Dlugošą jaunesnis 22 metais, mirė 1496-aisiais. Abu šv. Kazimiero mokytojai pirmieji ėmėsi lietuvių kilmės tyrimų ir priėjo prie labai prieštaringų išvadų. Ką apie savo protėvių kilmę iš jų galėjo išgirsti jaunasis Kazimieras?

Dlugošas stengėsi sukurti konkrečią ir neprieštaringą lietuvių kilmės versiją, nors pripažino, kad „mažai žinoma, kadangi to nepaminėjo nė vienas rašytojas, kaip, kokiu būdu ir kada lietuvių ir žemaičių gentys atsikraustė į šį šiaurės kraštą, kuriame dabar gyvena, iš kokios giminės ar genties save kildina“.

Vis dėlto Dlugošas pasikliovė galimybe nustatyti lietuvių kilmę pagal jų kalbą bei papročius. Esą lietuvių ir lotynų kalbų panašumas „leidžia spėti, kad lietuviai ir žemaičiai yra lotynų kilmės“. Išsakęs tokį spėjimą, Dlugošas iškart ėmėsi kurti konkrečią versiją, kaip tie lotynai atkeliavo į Lietuvą. Anot jo, tai turėję atsitikti per pilietinius karus, ir iškart nusprendė, kad tam tinkamiausias karas – tarp Julijaus Cezario ir Pompėjaus. Bėgliais tapę pralaimėjusio Pompėjaus šalininkai. Naująją tėvynę jie pavadinę Litalija (nuo Italijos vardo), vėliau iš jo atsiradusi Litvanija (Lietuva). Lietuvių kilmę iš romėnų, anot Dlugošo, patvirtina ir lietuviškų bei romėniškų pagoniškų papročių panašumas – „jie taip pat aukodavo, turėjo tuos pačius dievus, laikėsi tų pačių tikybinių apeigų, šventė tokias pat šventes“.

Toliau jau Dlugošo fantazija įgavo pagreitį – tiems bėgliams turėjęs vadovauti kunigaikštis Vilius, nes Lietuvos sostinė Vilnius ir ją juosiančios Vilnios bei Vilijos upės bus pavadintos ne kieno nors kito, bet pirmojo kunigaikščio vardu. Dlugošas tarsi užmiršo, kad anksčiau rašydamas apie prūsus, teigė, kad tie bėgliai savo sostinę pavadino „Romos pavyzdžiu Romuva“. Apie Romuvą Dlugošas sužinojo iš Petro Dusburgiečio Prūsijos kronikos ir tas žinias panaudojo aprašydamas šv. Adalberto misiją Prūsijoje 997 m. Kol jo pasakojimas pasiekė 1387 m., Romuva buvo užmiršta, bet kilo sumanymas iš Vilniaus padaryti kunigaikštį Vilių.

Dlugošas žinojo apie baltų kalbų giminingumą. „Prūsai turėjo savitą kalbą, kilusią iš lotynų, giminingą lietuvių kalbai ir į ją panašią, garbino beveik tuos pačius dievus, turėjo tuos pačius papročius bei apeigas... Pripažįstama, jog prūsai, lietuviai ir žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra gentainiai,“ – rašė jis. Kitoje vietoje, rašydamas apie jotvingius, pažymėjo: „Jų kalba labai panaši į prūsų ir lietuvių, ir šie gali ją suprasti.“ Geras baltų genčių giminystės supratimas, matyt, rodo, kad to meto lietuvių elitas kitus baltus vertino kaip natūralią lietuvių tautos dalį – tai, beje, patvirtina ir ankstesni Algirdo bei Vytauto pareiškimai, kad prūsai turintys priklausyti Lietuvai.

Nepaisant to, Dlugošas padarė prielaidą, kad prūsai neva gali būti kitos kilmės tauta: „Vis dėlto manoma, jog kilusios jos ne iš to paties kamieno ir kalbėjusios ne viena kalba: sakoma, jog prūsų kilmė buvusi kitokia negu lietuvių bei žemaičių.“ Taip manyti Dlugošą paskatino II a. pr. Kr. Bitinijos karaliaus Prūsijaus vardas – Dlugošas negalėjo atsispirti pagundai susieti jį prūsų vardu. Be to, anot Dlugošo, prūsų kalboje esą galima surasti ir graikiškos kilmės žodžių, atkeliavusių iš Bitinijos.

Dlugošas nemokėjo lietuvių kalbos ir Lietuvoje nėra buvęs. Tačiau jis, be abejo, turėjo progos pabendrauti ne su vienu lietuviu, atvykusiu į Krokuvą valstybės ar mokslo reikalais. Lietuviai, atvykę studijuoti į Krokuvos universitetą, pramokę lotynų kalbos, neišvengiamai turėjo imti lyginti lietuvių ir lotynų kalbų žodžius, atrasti tarp jų panašumų. Lotyniškosios lietuvių kilmės teorija ir XVI a., ir be Dlugošo įtakos, buvo populiari Lietuvoje. Kai kurie lietuviai ar prūsai galėjo atrasti panašumų ir tarp lietuvių (prūsų) bei graikų kalbų – Dlugošui tereikėjo visas tas versijas sudėti į vieną neprieštaringą pasakojimą.

Pilypas Kalimachas nebuvo toks lengvabūdiškas kaip Dlugošas. Jis nepasikliovė savo kolegos išvadomis apie lietuvių ir lotynų kalbų giminystę, pabandė pats palyginti tas kalbas ir padarė išvadą, kad lietuvių kalba yra „visai skirtinga nuo italų kalbos“. Į ką ji panaši, Kalimachas negalėjo tvirtai atsakyti, todėl iškėlė dvi versijas – lietuviai kilę iš galų arba bosforėnų (Kerčės pusiasalio gyventojų). Tas versijas jis bandė pagrįsti visų pirma pagoniško tikėjimo ir papročių paralelėmis.

Su galais lietuvius sieja paprotys „laikyti šventais miškelius, neturint jokių šventyklų. Šis paprotys skiriasi nuo romėnų, kurie savo dievams stato šventyklas ir atlikinėja aukų atnašavimo apeigas“. Tai įžvalgus Kalimacho pastebėjimas (tiesa, ir galai, ir lietuviai turėjo atviro tipo šventyklas bei šventvietes, bet Kalimachas jų nelaikė tikromis šventyklomis). Daug papročių lietuvius sieja ir su bosforėnais. Pagaliau kai kurie papročiai, tokie, kaip žalčių kultas, būdingas daugeliui tautų. Todėl Kalimachas daro išvadą: „Kadangi tiek daug įtikinamų įrodymų ir samprotavimų apie jų pačių ir jų religinių įsitikinimų kilmę kalba įvairių prieštaringų nuomonių naudai, kiekvienam paliekame spręsti pačiam, kurią iš jų laikyti teisingiausia“.

Kalimacho samprotavimai nedavė tokio gražaus ir išbaigto pasakojimo, kaip Dlugošo fantazija. Kalimachas tiktai iškėlė problemą, kurios sprendimo jo laikais dar nebuvo ir negalėjo būti. Galima pastebėti, kiek skyrėsi jo racionalus ir kritiškas mąstymas nuo lengvabūdiško Dlugošo fantazavimo. Nors pačio Kalimacho iškeltos lietuvių kilmės versijos irgi nebuvo pagrįstos rimtais argumentais, jis tai suprato ir įvertino, o Dlugošas tiesiog davė laisvę fantazijai.
Tolesni lietuvių kilmės tyrinėjimai, deja, dar ilgai rutuliojosi artimesniu Dlugošui, nei Kalimachui keliu. Žinoma, negalime būti pernelyg griežti nei vienam, nei kitam viduramžių tyrinėtojui. Iki mokslinio lietuvių etnogenezės problemų sprendimo tuo metu dar buvo toli.

Jonui Dlugošui ir Pilypui Kalimachui bet kuriuo atveju tenka pirmųjų tyrinėtojų, pradėjusių kelti lietuvių kilmės klausimą, garbė. Abu jie buvo karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnų mokytojai. Ar tai nerodo, kad pačiam karaliui ir karalaičiams rūpėjo, iš kur kilusi jų tauta? „Iš kur atėjome?“ – šis klausimas skamba iki šiol. Šiandien atsakymą įsivaizduojame jau gerokai tiksliau, nei XV-ame amžiuje, bet, ko gero, tai yra amžinas klausimas, kuris dar ilgai bus keliamas, bet į jį nebus duotas galutinis atsakymas. Tai – vienas iš tų klausimų, kurie vertingi patys savaime, nes yra tautinio ir istorinio sąmoningumo ženklas.

Tomas Baranauskas

OMNI naujienos

RYŠIAI
Mano žinutės Kontaktai
SAVITARNA
Apskaitos informacija GSM paslaugų valdymas
BALSAS.lt
OMNI.lt NAUJIENOS
 
Pažinčių klubas
Chebra.lt - nieko nėra paprasčiau!
Aukcionas.com - geriausia vieta pirkti ir parduoti internete!
Omni.lt pašto vartotojams!
Spausk čia
Transporto tvarkaraščiai SMS žinutėmis: nevėluok ir taupyk savo laiką!
PRAMOGOS
Horoskopai
 
Užsukite į virtualų Macropoly miestą: lenktynės, kazino ir kitos pramogos!
Konkursas: laimėkite filmo "Kruvinosios skerdynės Teksase. Pradžia" prizus!
Logotipai
 

Kodas: NEXT Kodas: RAGA
Kodas: CHI0 Kodas: CHIN
Kodas: ZUVI Kodas: KAUL
Kodas: PORT Kodas: AKY8
Kaip išsiųsti logotipą
Daugiau logotipų
NAUDINGA daugiau...
Nekilnojamojo turto registras
Mokestis už automobilio stovėjimą
Žodynai
Anglų kalbos mokymas SMS žinutėmis
WWW katalogas
Informacija SMS žinutėmis
Lietuvos įmonių katalogas
Visa Lietuva katalogas
MUGĖ daugiau...
OMNI skelbimai
Aukcionai
© 2001-2005, UAB "Omnitel". Visa medžiaga pateikta OMNI vartuose yra UAB "Omnitel" nuosavybė. Kopijuoti, platinti be bendrovės sutikimo draudžiama.
Dizainas neosymmetria. Pastabos ir pasiūlymai mailto:admin@omnitel.net
Naujienos | Ryšiai | Savitarna | Pramogos | Naudinga | Mugė
kontaktai | reklama | EXTRA.LT | OMNITEL.LT