Sausio 15-oji švenčiama kaip Klaipėdos diena. Tą dieną 1923 m. Lietuvos remiami sukilėliai užėmė Prancūzijos laikinai administruojamą Klaipėdą ir miestas atsidūrė Lietuvos sudėtyje.

Dar ir šiandien dėl to meto įvykių verda aistros. Klaipėdos krašto vokiečiai, po Antrojo pasaulinio karo priversti išsikelti į Vokietiją, ir jų palikuonys laiko 1923 m. sukilimą Lietuvos agresija, nepripažįsta Klaipėdos prijungimo teisėtumo ir iki šiol širsta ant Lietuvos. Patį terminą „sukilimas“ to meto įvykių atžvilgiu jie laiko siaubinga istorijos klastote. Tam padeda ir kai kurie Lietuvos istorikai, teigiantys, kad Klaipėdos krašto „sukilimas“ buvo surežisuotas iš Lietuvos, taigi ir sukilimu nevadintinas. Šis įvykis gretinamas su tariamu Želigovskio „sukilimu“, kurio metu Lenkija okupavo Vilnių. Kaip gi buvo iš tikrųjų?

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pavestas laikinai administruoti Prancūzijai. Klaipėdos krašto atskyrimas derybų metu buvo motyvuojamas tuo, kad krašto gyventojų daugumą sudarė ne vokiečiai, o lietuviai. Tačiau tai buvo padaryta ne tiek Lietuvos, kiek Lenkijos naudai. Tuo metu Lenkijos politikai dar nebuvo atsisakę minčių sukurti Lenkiją Abiejų Tautų Respublikos ribose. Prancūzija rėmė Lenkiją. Klaipėdos krašto likimas turėjo būti nuspręstas tada, kai paaiškės Lietuvos statusas. Lietuvai sudarius federaciją su Lenkija, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos nebūtų kėlęs sunkumų. Klaipėda tapo viena iš Lietuvos šantažavimo priemonių.

Klaipėdos krašto lietuvių veikėjai jau seniai pasisakė už Mažosios Lietuvos ar bent Klaipėdos krašto susijungimą su Lietuva. 1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba paskelbė Tilžės Aktą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo. 1920 m. vasario 21 d., praėjus 9 dienoms nuo vokiečių kariuomenės išvedimo iš Klaipėdos krašto, ta pati Taryba paragino prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, o dar po savaitės jos atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Tarybą. 1921 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas nutarė prijungti Klaipėdą prie Lietuvos. Šį nutarimą įgyvendinti ėmėsi 1922 m. gruodžio 22 d. sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris 1923 m. sausio 9 d. pradėjo sukilimą, o sausio 19 d. paskelbė Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos deklaraciją.

Mažoji Lietuva tuo metu jau buvo gerokai apvokietinta. Vietos lietuviai buvo susigyvenę su vokiečių viešpatavimu ir labiau rūpinosi savo materialiniu gerove, nei tautiškumu (vyravo nuomonė, kad prijungimas prie skurdesnės Lietuvos pablogintų ekonominę padėtį - tokią nuomonę dar labiau stiprino krašte viešpatavusių vokiečių propaganda). Tautinė inteligentija buvo negausi ir neįtakinga. Mažosios Lietuvos religija - liuteronybė - čia suvaidino dviprasmišką vaidmenį. Vieną vertus, Mažosios Lietuvos pradinių mokyklų tinklas nuo seno buvo tankesnis nei Didžiojoje Lietuvoje ir, atitinkamai, raštingumo lygis - aukštesnis. Tačiau Mažosios Lietuvos lietuviai beveik neturėjo ambicijų siekti aukštesnės kultūros, aukštesnio išsilavinimo, o jei ir turėjo, tai matė vienintelį kelią - per pritapimą prie vokiečių, suvokietėjimą, vokiečių niekinamų "kaimietiškų lietuviškų" šaknų atsisakymą. XIX a. pabaigoje ir Didžiojoje Lietuvoje dauguma lietuvių jau buvo raštingi, ir čia buvo juntamas didesnis aukštojo mokslo siekis. To meto valstietis į viską žiūrėjo per religinę prizmę. Didžiosios Lietuvos lietuvis katalikas, ypač po baudžiavos panaikinimo, savo svarbiausiu tikslu laikė išleisti bent vieną sūnų į mokslus, kad galiausiai jis taptų kunigu – prestižiškiausia profesija, kokią prakutęs valstietis galėjo įsivaizduoti. Tokios nuotaikos ir nuostatos ypač skatino spartų nacionalinės inteligentijos formavimąsi. Ne visi į mokslus išleisti vaikai pateisino tėvų lūkesčius: išsimokslinę tapdavo ne tik kunigais, bet ir pasaulietiniais inteligentais, tuo neretai užsitraukdami tėvų rūstybę. Kaip ten bebūtų, šis judėjimas suformavo gana gausų ir dvasinės, ir pasaulietinės lietuvių inteligentijos sluoksnį.

Kitaip buvo Mažojoje Lietuvoje: tikslas padaryti dvasinę karjerą buvo faktiškai nepasiekiamas. Celibato atmetimas liuteronybėje suformavo dvasininkų dinastijas. Pastorių sūnūs turėjo daug daugiau galimybių tapti pastoriais, ir naujam žmogui į šį sluoksnį prasimušti buvo sunku. Todėl Mažojoje Lietuvoje ir nebuvo tokio aktyvumo, siekiant aukštojo mokslo, todėl tautinė inteligentija čia ir nebuvo stipri. Ne atsitiktinai celibatas katalikų kunigų tarpe viduramžiais buvo įvestas kaip priemonė prieš Bažnyčios feodalizaciją - buvo siekiama, kad nesiformuotų dvasininkų dinastijos. Šis demokratiškas Katalikų bažnyčios bruožas labai padėjo tautiniam lietuvių atgimimui, o jo trūkumas labai pakenkė Mažosios Lietuvos lietuviams.

Susiklosčius tokiai padėčiai, Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė savimonė buvo menka, o tautos elitas - inteligentija - negalėjo tikėtis vien savo jėgomis įvykdyti sukilimą. To buvo siekiama derinant visos lietuvių tautos veiksmus. Norint apginti sparčiai nykstančią ir naikinamą lietuvybę, Mažajai Lietuvai buvo būtina pagalba iš Didžiosios Lietuvos. Todėl netenka stebėtis, kodėl Klaipėdos krašto sukilimui prireikė paramos iš Didžiosios Lietuvos.

1923 m. sausio 10 d. Lietuvos kariai ir savanoriai perėjo Klaipėdos krašto sieną ir patraukė į pagalbą Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto paskelbtam sukilimui. Jie ir buvo pagrindinė sukilimo jėga. Tiksliau sakant, sukilėlių pajėgas sudarė 1050 žmonių iš Didžiosios Lietuvos ir 300 vietos gyventojų.

Ar galima šią akciją vadinti sukilimu? Ar teisėtas buvo Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos? Pastarasis klausimas tolygus klausimui: ar lietuvių tauta turi teisę egzistuoti? Be šito sukilimo lietuvybė Klaipėdos krašte būtų žuvusi. Šiame kontekste nėra taip jau svarbu, kokia vietinių lietuvių dalis atsisakė susitaikyti su tokiu likimu: svarbu, kad jie buvo ir darė viską, kad Klaipėdos kraštas susijungtų su Lietuva. Galima sakyti, kad viską organizavo Lietuvos vyriausybė Kaune, bet taip sakant, išleidžiama iš akių aplinkybė, kas organizavo tokią Lietuvos vyriausybės politiką, kas siekė, kad ji būtų būtent tokia. O čia nemažas vaidmuo tenka ir tautiškai susipratusiems Mažosios Lietuvos veikėjams, tautinei lietuvninkų inteligentijai, susibūrusiai į Prūsų Lietuvos Tautinę Tarybą ir Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą. Klaipėdos sukilimą organizavo visa savo valstybę kurianti lietuvių tauta, jokiu būdu neišskiriant ir Mažosios Lietuvos lietuvių. Ar tai gerai, ar blogai, priklauso nuo vertintojo vertybių skalės - visų pirma nuo to, ar lietuvių tautos teisę išlikti jis laiko vertybe, ar ją išvis pripažįsta...

Dar ir šiandien vokiečių revanšistų supratimu, 1923 m. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos buvo neteisėta aneksija, o Hitlerio 1939 m. įvykdytas Klaipėdos krašto užgrobimas - teisingumo atstatymas. Jie ignoruoja tą aplinkybę, kad Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos netrukus pripažino tarptautinė bendruomenė, įskaitant, žinoma, ir pagal Versalio taikos sutartį kraštą laikinai administravusias Antantės valstybes, ir pačią Vokietiją, kuri netgi rėmė Lietuvos akciją (žinoma, ji slapta tikėjosi, kad iš silpnos Lietuvos vėliau bus lengviau Klaipėdą atsiimti). 1928 m. sausio 29 d. pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sienos sutartis pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Taigi teisinis Klaipėdos krašto statusas, jo prijungimo prie Lietuvos teisėtumas negali kelti abejonių.

Agresyvus vokiečių nacionalizmas, niekinęs ir naikinęs lietuvybę, lietuvišką sąmonę, galiausiai pasiekė savo logišką pabaigą: išsivystė į vieną iš baisiausių ideologijų pasaulio istorijoje - nacizmą. Nacistais tapo ir dauguma prieš Lietuvos valstybę veikusių Klaipėdos krašto vokiečių veikėjų. Šios ideologijos sukelta psichozė buvo pražūtinga ne tik toms tautoms, prieš kurias ji buvo nukreipta, bet ir pačiai vokiečių tautai.

Po nacių sukelto Antrojo pasaulinio karo Vokietija neteko trečdalio savo teritorijos. Ne tik Vokietija, bet ir vokiečių tauta - iš Vokietijos atimtose teritorijose neliko vokiečių, jie buvo išvyti iš šių žemių - tai prilygo tikram tautų kraustymuisi. Didžioji dalis nuo vokiečių „išvalytų“ žemių atiteko Lenkijai, šiaurinė Rytų Prūsijos dalis - netgi nieko bendro su šia teritorija neturinčiai Rusijai. Klaipėdos kraštas grįžo Lietuvai.

Šito nebūtų atsitikę, jeigu nebūtų 1923 m. sukilimo ir krašto priklausomybės Lietuvos valstybei precedento. Klaipėdos kraštas šiandien būtų integrali Rusijos Kaliningrado srities dalis. Net ir šiandien rusų šovinistų samprotavimuose neretai šmėsteli mintis, neva Lietuva Klaipėdą valdanti neteisėtai - rusai ją „teisėtai“ užkariavo, tad ji turėtų priklausyti Rusijai. Galima sakyti, kad 1923 m. sukilimas išgelbėjo nuo visiško sunaikinimo bent Mažosios Lietuvos likučius - sunaikinimo, į kurį iš pradžių lietuvybę, o paskui ir pačią vokiečių tautą, vedė XX a. I pusėje vokiečius užvaldžiusi agresyvi beprotiška ideologija.

Tomas Baranauskas, istorikas