2007 kovo 12 d.
UžsiregistruotiPrisijungtiPamiršai?
NAUJIENŲ TURINYS
Dienos kronika
Lietuvos naujienos
Verslas
Komentarai ir analizė
Politikų tribūna
Teisėtvarka
Užsienio naujienos
Gatvės tekstai
Mokslas ir sveikata
IT pasaulis
Krašto naujienos
Kultūra
"Next festival"
"Salve musica"
Sportas
Pokalbiai
Pilietinė visuomenė
"Post Scriptum"
Auganti Lietuva
Nelaimės
Žiniasklaida
Blykstės
Laisvalaikis
Saulėgrąžos
Namo negrįšiu
Įvairenybės
Receptai
Astrologija
Interneto folkloras
Anekdotai
Kalendorius
Orai
TV gidas
Kino teatruose
Spektakliai
Renginiai
Koncertai
Parodos
OMNI.lt PAIEŠKA
  Pasirinkite straipsnio OMNI Laike publikavimo datą
 
 
Apie paiešką
OMNITEL GRUPĖ
OMNI REKOMENDUOJA

Tomas Baranauskas: Ką mums reiškia pergalė prieš totorius?
| 2006 08 07 07:30:59 |


Ne visiems didiesiems mūšiams yra lemta užimti vienodą vietą istorinėje atmintyje. 1506 m. rugpjūčio 6 d. įvykęs Klecko mūšis, kurio 500-ąsias metines šiandien minime, buvo bene didžiausia Lietuvos pergalė prieš totorius, bet, pripažinkime, mūsų istorinėje atmintyje šis mūšis užima gana kuklią vietą. Kodėl taip yra ir ar turėtų būti kitaip?

Iš pradžių prisiminkime keletą mūšių, kurie istorinėje atmintyje turi neabejotiną simbolinę reikšmę. Žalgirio mūšis, vokiečių vadinamas Tanenbergo mūšiu, svarbus ir mums, ir lenkams, ir vokiečiams. 1914 m., kai vokiečiai prie to paties Tanenbergo sutriuškino Rusijos kariuomenę, jiems pasirodė, kad pagaliau išmušė valanda, kai vokiečių tauta atsiteisė slavams už 1410-aisiais patirtą pralaimėjimą. Šiam antrajam Tanenbergo mūšiui atminti buvo pastatytas didingas memorialas, į kurį plaukė lankytojai iš visos Vokietijos. Po Vokietijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare neilgai teišstovėjęs memorialas atsidūrė Lenkijos teritorijoje ir buvo susprogdintas. Lenkijoje tuomet vesta paralelė „Žalgiris 1410 – Berlynas 1945“, neva abiem atvejais prieš Lenkiją pakilę vokiečiai gavo tai, ko nusipelnė. Rusijai vienas iš svarbiausių mūšių yra pergalę prieš totorius lėmęs Kulikovo mūšis (1380 m.). Ši pergalė buvo Rusijos kilimo pradžia, o tas kilimas glaudžiai susijęs su išsilaisvinimu iš Aukso Ordos chanų valdžios. Kulikovo mūšis, kaip pirmoji didelė pergalė šioje kovoje, tapo rusų kovų už laisvę simboliu. Tokiu simboliu gali tapti ir pralaimėtas mūšis. Antai serbų istorinei atminčiai svarbiausias Kosovo mūšis su turkais (1389 m.), nors jį serbai skaudžiai pralaimėjo. Visi paminėti mūšiai žymi kovas su priešais, kurie buvo juose kovojusių tautų pamatinių vertybių, jų gyvenimo būdo naikintojai, kėlę grėsmę nepriklausomam jų gyvenimui. Būtent tokie priešai mums viduramžių istorijoje buvo kryžiuočiai, rusams – totoriai, serbams – turkai.

O kas Lietuvai buvo totoriai? Atsakyti galima trumpai: kartais sąjungininkai, kartais – priešai. Taip pat, nors tai gal prieštarauja šiandieniniams stereotipams, – ir civilizacijos nešėjai. Pavyzdžiui, pirmosios lietuviškos monetos pagal savo kalimo techniką kopijuoja anaiptol ne lenkiškuosius pavyzdžius, nors kai kurie tyrinėtojai ir bando jų atsiradimą tiesmukiškai susieti su 1387 m. Lietuvos krikštu ir Lenkijos kultūrine įtaka. Tačiau pirmosios lietuviškos monetos pasirodė kiek anksčiau už Lietuvos suartėjimą su Lenkija ir kopijavo totoriškų monetų pavyzdžius. Taip pat ir XVI a. viduryje rašiusiam Mykolui Lietuviui totoriai – sektinų papročių ir tvarkos pavyzdys.

Į didžiausių Lietuvos pergalių prieš totorius sąrašą galėtume įrašyti ir 1362 m. rudenį Algirdo laimėtą Mėlynųjų Vandenų mūšį, kuris galutinai įtvirtino Lietuvos valdžią didžiojoje Ukrainos dalyje. Bet į garsųjį Kulikovo mūšį Jogaila vyko kaip totorių chano Mamajaus sąjungininkas, tiesa, į mūšį pavėlavo ir padėti totoriams išvengti pralaimėjimo negalėjo. Didžiausias Vytauto karinis pralaimėjimas – 1399 m. Vorkslos mūšis su totoriais, bet šis pralaimėjimas patirtas remiant nuverstą totorių chaną Tochtamyšą. Žalgirio mūšyje Tochtamyšo totorių būriai kovėsi Lietuvos ir Lenkijos pusėje, vėliau Vytautas bandė pasodinti į chanų sostą Tochtamyšo sūnus.

XIV–XV a. totoriai nebuvo grėsmingiausias Lietuvos priešas – net apskritai nebuvo akivaizdus priešas. Jie buvo kaimynai, su kuriais būta įvairių santykių. Vytautas kišosi į totorių vidaus kovas, tą patį darė ir Kazimieras Jogailaitis. Galiausiai nuo Aukso Ordos atskilusiame Krymo chanate su Lietuvos pagalba pavyko įsitvirtinti Chadži-Girėjui (1428–1435 ir 1444–1466), kuris palaikė draugiškus santykius su Lietuva. Tačiau 1480 m. jo sūnus Mengli-Girėjus (1467–1515) sudarė sąjungą su Maskva ir tapo aršiu Lietuvos priešu. Krymo totoriai ėmė niokoti pietines LDK sritis, o XVI a. pradžioje pasiekė ir rytinius etninės Lietuvos pakraščius. Būtent su Mengli-Girėjaus sūnų Fatiho ir Burnašo vadovaujama kariuomene lietuviai ir susikovė Klecko mūšyje.

Tai nereiškia, kad XVI a. pradžioje totoriai buvo tapę mirtinu Lietuvos priešu. Priešingai – kovodama su kylančia Maskva Lietuva bandė remtis nusilpusia Didžiąja Orda, o svarbiausia tai, kad nuo Tochtamyšo pabėgimo į Lietuvą laikų pačioje Lietuvoje gyveno nemažai totorių, kurie drauge su lietuviais bei rusinais kovėsi už savo naująją tėvynę. 1506-aisiais į Klecko mūšį Lietuvos kariuomenę vedęs Mykolas Glinskis taip pat buvo totorių chano Mamajaus palikuonis...

Už Lietuvos kovos su Krymo totoriais tuo metu slypėjo kur kas svarbesnė kova – Lietuvos kova su kylančia Maskvos valstybe. 1503 m. kovo 28 d. paliaubų sutartimi baigėsi antrasis Lietuvos karas su Rusija, po kurio Lietuva patyrė didelių teritorinių nuostolių. Tačiau tai nereiškė, kad ginklus sudėjo Maskvos sąjungininku tapęs Krymo chanas Mengli-Girėjus, kurį Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III dargi specialiai kurstė nenutraukti antpuolių į Lietuvą. 1503 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje Krymo totoriai jau niokojo Slucko, Klecko, Nesvyžiaus apylinkes. Iškilo tiesioginis pavojus sostinei, todėl 1503 m. rugsėjo 9 d. Aleksandras Vilniaus miestiečiams suteikė privilegiją apjuosti Vilnių mūro siena (ji buvo užbaigta 1522 m.).

Tuo metu ėmė aštrėti konfliktai Lietuvos Ponų tarybos viduje. 1503 m. rudenį Aleksandro favoritu tapo jau minėtas totorių kilmės kunigaikštis Mykolas Glinskis. Jo sukurstytas Aleksandras 1504 m. atėmė iš Jurijaus Iljiničiaus, Trakų vaivados Jono Zaberezinskio žento, Lydos seniūniją ir atidavė ją Andriui Droždžai, nors 1492 m. buvo įsipareigojęs neatiminėti žemės valdų, neįrodžius kaltės. Iljiničių palaikiusi Jono Zaberezinskio grupuotė 1505 m. sausį Bresto seime buvo pašalinta iš Ponų tarybos. Jonas Zaberezinskis, iki tol įtakingiausias Ponų tarybos narys, neteko Trakų vaivados ir krašto maršalo pareigų.

Tačiau 1505 m. gegužę Jono Zaberezinskio grupuotė Lenkijos seime Radome, remiama Lenkijos ponų, susitaikė su Aleksandru. Pasakojama, kad tuomet Vilniaus vyskupas Albertas Taboras pasakęs karaliui: „...aš, kaip šios valstybės ir tamstos ganytojas, privalau sergėti..., idant tu, mūsų valdove, gerbtumei mūsų teises ir tavo duotas privilegijas. O jeigu kas nors užsimanytų jas pažeisti, tokiam, Dieve, kiekvienam atkeršyk.“ Ir sulig tais žodžiais Aleksandrą ištikęs paralyžius.

1506 m. balandžio 17 d. jau sunkiai sergantis, paralyžiuotas, Aleksandras atvyko į Vilnių ir nutarė sušaukti seimą Lydoje, ketindamas perduoti valdžią savo broliui Žygimantui. Liepos 24–25 d. Lydoje jis surašė testamentą, savo įpėdiniu Lietuvoje paskirdamas Žygimantą. Bet tuo pačiu metu į Lietuvą įsiveržė Krymo totoriai, ir Aleksandras buvo neštuvais išgabentas į Vilnių. Lietuvos didikai sutelkė 7000 vyrų kariuomenę. Jos vadovavimą Aleksandras paskyrė etmonui Stanislovui Kiškai ir savo favoritui Mykolui Glinskiui, tačiau Kiška žygio metu susirgo, todėl lemiam mūšiui vadovavo vienas Glinskis. Liepos 30 d. kariuomenė išžygiavo iš Lydos ir rugpjūčio 6 d. prie Klecko stojo į mūšį su totoriais.

Prie Klecko totoriai buvo įsirengę stovyklą, iš kurios pasklidę atskirais būriais plėšė plačias apylinkes. Mūšis baigėsi visiška lietuvių pergale. Užimtoje stovykloje buvo rastas gausus grobis ir išvaduoti belaisviai. Dvi dienas po mūšio Lietuvos kariuomenė laukė apylinkėse plėšikaujančių totorių būrių, kurie, nežinodami apie mūšį, grįždavo į stovyklą ir patekdavo į lietuvių rankas. Rugpjūčio 12 d. Glinskis atvyko į Vilnių ir dar spėjo mirštančiam didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui pranešti apie totorių sutriuškinimą, o jau rugpjūčio 19 d. Aleksandras mirė.

Mykolui Glinskiui nepavyko tapti ir naujojo valdovo – Žygimanto Senojo – favoritu. Netekęs valdovo globos ir rūmų maršalo pareigų, o Lietuvos viduje turėdamas nemažai priešų, buvęs Klecko mūšio didvyris jau 1507-aisiais tapo išdaviku. Tų metų pavasarį Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III atnaujino karo veiksmus prieš Lietuvą. Tuo pasinaudojęs Mykolas Glinskis rudenį sukėlė maištą, siekdamas užgrobti didžiojo kunigaikščio valdžią. Įsitvirtinęs Minsko apylinkėse, Mykolas Glinskis sudavė keletą skaudžių smūgių į Lietuvos valstybės centrą, nužudė savo pagrindinį priešininką Joną Zaberezinskį, bet lemiamos pergalės pasiekti nesugebėjo, todėl pasidavė Vasilijaus III globai ir 1508 m. pabėgo į Maskvą.

Tokia liūdna Klecko mūšio herojaus žygių baigtis temdo ir pačio mūšio atminimą. Į tai būtų galima nekreipti dėmesio, nes Klecko mūšis buvo ne asmeninė Mykolo Glinskio, o Lietuvos kariuomenės pergalė. Vis dėlto tai buvo pergalė ne tiek prieš rimtą savarankišką Lietuvos priešą, kiek prieš Maskvos sąjungininką Krymo chanatą, ir šį mūšį reikia vertinti Lietuvos ir Maskvos kovų kontekste. Kaipo toks šis mūšis turėjo tik epizodinę reikšmę – jis ne tik nenutraukė Krymo totorių antpuolių, bet ir nesutrukdė Vasilijui III netrukus pradėti naujo karo su Lietuva.

Tuo tarpu kaip Lietuvos santykių su totoriais dalis Klecko mūšis mums primena, kad šie santykiai buvo įvairūs ir pakankamai prieštaringi. Konfliktai su totoriais Lietuvai neturėjo tokios kovos dėl laisvės prasmės, kaip Rusijai. Lietuva niekada nebuvo totorių užkariauta ir bendravo su jais kaip su eiliniais kaimynais – kartais geruoju sutardama, kartais kariaudama. Šių kaimynų ir kaimyniškų santykių reikšmė Lietuvai dar nėra iki galo suvokta ir gali pateikti ne vieną netikėtumą, atskleisti totorių indėlį ten, kur jo nesitikime. Neverta užmiršti ir to, kad daug totorių pritapo Lietuvos valstybėje ir dar ir šiandien yra jos lojalūs piliečiai.

Kitus Tomo Baranausko straipsnius rasite čia.


OMNI naujienos
 

RYŠIAI
Mano žinutės Kontaktai
SAVITARNA
Apskaitos informacija GSM paslaugų valdymas
BALSAS.lt
OMNI.lt NAUJIENOS
 
Pažinčių klubas
Chebra.lt - nieko nėra paprasčiau!
Aukcionas.com - geriausia vieta pirkti ir parduoti internete!
Omni.lt pašto vartotojams!
Spausk čia
Transporto tvarkaraščiai SMS žinutėmis: nevėluok ir taupyk savo laiką!
PRAMOGOS
Horoskopai
 
Užsukite į virtualų Macropoly miestą: lenktynės, kazino ir kitos pramogos!
Konkursas: laimėkite filmo "Kruvinosios skerdynės Teksase. Pradžia" prizus!
Logotipai
 

Kodas: NEXT Kodas: RAGA
Kodas: CHI0 Kodas: CHIN
Kodas: ZUVI Kodas: KAUL
Kodas: PORT Kodas: AKY8
Kaip išsiųsti logotipą
Daugiau logotipų
NAUDINGA daugiau...
Nekilnojamojo turto registras
Mokestis už automobilio stovėjimą
Žodynai
Anglų kalbos mokymas SMS žinutėmis
WWW katalogas
Informacija SMS žinutėmis
Lietuvos įmonių katalogas
Visa Lietuva katalogas
MUGĖ daugiau...
OMNI skelbimai
Aukcionai
© 2001-2005, UAB "Omnitel". Visa medžiaga pateikta OMNI vartuose yra UAB "Omnitel" nuosavybė. Kopijuoti, platinti be bendrovės sutikimo draudžiama.
Dizainas neosymmetria. Pastabos ir pasiūlymai mailto:admin@omnitel.net
Naujienos | Ryšiai | Savitarna | Pramogos | Naudinga | Mugė
kontaktai | reklama | EXTRA.LT | OMNITEL.LT