2007 kovo 12 d.
UžsiregistruotiPrisijungtiPamiršai?
NAUJIENŲ TURINYS
Dienos kronika
Lietuvos naujienos
Verslas
Komentarai ir analizė
Politikų tribūna
Teisėtvarka
Užsienio naujienos
Gatvės tekstai
Mokslas ir sveikata
IT pasaulis
Krašto naujienos
Kultūra
"Next festival"
"Salve musica"
Sportas
Pokalbiai
Pilietinė visuomenė
"Post Scriptum"
Auganti Lietuva
Nelaimės
Žiniasklaida
Blykstės
Laisvalaikis
Saulėgrąžos
Namo negrįšiu
Įvairenybės
Receptai
Astrologija
Interneto folkloras
Anekdotai
Kalendorius
Orai
TV gidas
Kino teatruose
Spektakliai
Renginiai
Koncertai
Parodos
OMNI.lt PAIEŠKA
  Pasirinkite straipsnio OMNI Laike publikavimo datą
 
 
Apie paiešką
OMNITEL GRUPĖ
OMNI REKOMENDUOJA

Tomas Baranauskas: Prūsų sukilimas – prarasta galimybė sukurti kitokią Lietuvą
| 2006 09 20 07:55:45 |

1260 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo Didysis prūsų sukilimas – didžiausias ir ilgiausiai trukęs sukilimas prieš Vokiečių ordino įsigalėjimą Pabaltijyje. Sukilimas iš pagrindų sukrėtė Vokiečių ordiną, kurio valdžia baltų žemėse atsidūrė ties žlugimo riba. Ką šis sukilimas reiškė Lietuvai? Kas apskritai buvo prūsai, ir kuo jie galėjo tapti, sukilimo pergalės atveju?

Žinome, kad prūsai buvo baltai. Kai kurie istorikai net XX a. bandė įrodinėti, kad prūsų kalba esanti lietuvių kalbos tarmė, tačiau tokia kraštutinė nuomonė kėlė tik šypseną kalbotyros specialistams. Vis dėlto jos ištakos siekia viduramžius, o tai jau reiškia, kad prūsų ir lietuvių giminingumo problemą reikia nagrinėti ne tiek lingvistiniu, kiek tautinės savimonės požiūriu.

XV a. lenkų istorikas Jonas Dlugošas, bendraudamas su į Krokuvą atvykstančiais lietuviais, susidarė pakankamai aiškią nuomonę: „Pripažįstama, jog prūsai, lietuviai ir žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra gentainiai“. Lygiai taip pat atrodė ir Vytauto bajorams, 1412 m. liepą susirinkusiems Veliuonos pilyje. Ragainės komtūro vertėjas čia išgirdo, kaip kažkoks Nigaila pilyje susirinkusiems kariams garsiai skelbė, kad jų viešpats kunigaikštis Vytautas Veliuonos ir Paštuvos pilis pastatęs prieš vokiečių ponus, su kuriais turi daug reikalų – greitai žygiuos į Ragainę, o paskui – į Karaliaučių, nes tos žemės anksčiau priklausė Lietuvai ir jas reikia susigrąžinti. Vytauto bajorai tiesiai pareiškė: „Mūsų kunigaikštis turi atsiimti Karaliaučių, nes tai jo tėvonija“. Iš tiesų ir pats Vytautas 1413 m. derybose su kryžiuočiais rėžė: „Prūsai taip pat yra buvę mano tėvų žemė, ir aš reikalausiu jų iki Osos, nes jie yra mano tėvų palikimas. O kurgi yra Ordino tėvų palikimas?“

Lietuvių požiūris į Prūsiją kaip natūralų Lietuvos tęsinį nekelia abejonių. O ką apie tai manė prūsai? Šį bei tą pasako jau vien faktas, kad Vokiečių ordinui užkariavus Prūsiją, nemažai prūsų (nadruvių, pagudėnų, bartų, sūduvių) pasitraukė į Lietuvą, kiti slapta paremdavo lietuvius. 1285 m. skalvis Girdila į lietuvių pasalą atvedė 100 jam patikėtų vokiečių, 1337 du prūsų vitingai mėgino išduoti Gediminui Lietuvoje pastatytą Bajerburgą. 1364 ir 1381 m. minimas didelis Skalvių kaimas prie Paštuvos pilies (jame būta 150 karių). 1365 Algirdo ir Kęstučio žygio į Skalvą metu lietuviams pasidavė ir į Lietuvą buvo perkelta dar 800 skalvių (apgyvendinti prie Rodūnios). Į Lietuvą persikėlusius prūsus mena tokie vietovardžiai kaip Prūseliai, Barčiai, Dainava ir panašūs Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje. Pietiniame etninės Lietuvos pakraštyje XV a. pabaigoje – XVIII a. žinomas Barčių valsčius, susidedantis iš Pelesos, Skalvių (minimi nuo 1385 m. prie Rodūnios), Gardino ir Panemunės vaitysčių. Bartai sudarė atskirą socialinį sluoksnį LDK, kurio specifinė prievolė buvo tiltų statymas.

Visi šie prūsai susiliejo su lietuviais ir tapo neatskiriama mūsų tautos dalimi. Tokia buvo natūrali baltų genčių raida. Etniškai giminingų genčių žemės – natūrali valstybių kūrimosi erdvė. Panašiomis kalbomis kalbantiems žmonėms lengviau susitarti, suformuoti bendrą tapatybę, pasijusti vienos tautos ir valstybės nariais. Valstybės kūrimasis tokioje terpėje sutinka mažesnį pasipriešinimą. Kaip rodo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Rusios pavyzdžiai, ankstyvosios valstybės dažniausiai kuriasi etniškai vienalytėje erdvėje, kurią, be etninio faktoriaus, dar gali riboti natūralios gamtinės kliūtys, išorinės politinės jėgos ar to meto sąlygomis įmanomos suvienyti teritorijos dydis.

Baltų žemės apima teritoriją, kuri pagal savo dydį turėjo tapti natūraliu vienos valstybės branduoliu. Šitaip neatsitiko dėl išorinės jėgos – vokiečių riterių – įsikišimo. Tai nulėmė ir trijų atskirų baltų tautų – lietuvių, latvių ir prūsų – susiformavimą, o vėliau – prūsų išnykimą. Tačiau besikurianti Lietuvos valstybė siekė apimti visų baltų žemes, o panbaltiška ar panlietuviška idėja tebebuvo gaji dar ir XIV a. bei XV a. pradžios Lietuvos visuomenėje.

Jau XIII a. pradžioje į Lietuvos įtakos sferą buvo patekę jotvingių, sėlių ir pietinių latgalių žemės. Sudėtingiau klostėsi lietuvių ir žiemgalių santykiai. Lietuvių pretenzijos į dominavimą iš pradžių susidūrė su žiemgalių pasipriešinimu. Žiemgaliai netgi buvo pasiryžę kovoje su lietuviais pasinaudoti vokiečių riterių parama. Tačiau čia bene ryškiausiai ir pasireiškė etninio giminingumo reikšmė: vos tik vokiečiai parodė norą valdyti žiemgalius, žiemgaliai nedvejodami pasirinko suartėjimo su lietuviais kelią. Tai rodo, kad nedera pervertinti gentinio antagonizmo tarp giminiškų genčių – jis nėra toks gilus, kaip tarp genčių, kurios nesusikalba tiesiogine šio žodžio prasme.

Šiame kontekste reikia vertinti ir Prūsijos istoriją. Prūsams artima jotvingių gentis su Lietuva susijusi jau nuo XII a. pabaigos. Jotvingių karinis aktyvumas buvo glaudžiai susijęs su lietuvių karine veikla, pavyzdžiui, 1209 m. minimas bendras jotvingių ir lietuvių žygis į Volynę. XIII a. 4 dešimtmetyje, sumažėjus Lietuvos kariniam aktyvumui, jotvingiai kurį laiką veikia savarankiškai, vėliau – vėl patenka į priklausomybę nuo Lietuvos. Pagal 1243 m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo aktą jotvingių žemės ir net priklausoma nuo jotvingių Galinda priskiriamos Lietuvai.

Prūsų žemių jungimas prie Lietuvos vyko tuo metu, kai prūsų nukariavimą jau buvo pradėjęs Vokiečių ordinas, ir tai labai komplikavo baltų žemių vienijimą. Pirmieji Vokiečių ordino riteriai, 1226 m. pakviesti Mazovijos kunigaikščio Konrado, įsikūrė Fogelzange ir Nešavoje, Kulmo žemės kaimynystėje. 1230 m. čia atvyko pirmasis Prūsijos magistras Hermanas Balkas. Pirmasis prūsų nukariavimo etapas prasidėjo 1231–1232 m. prūsų kontroliuojamos Kulmo žemės užkariavimu. 1233–1236 m. kryžiuočiai užėmė pirmąją tikrąją prūsų žemę Pamedę, 1237 m. – Pagudę, 1238–1241 m. – Varmę, Notangą ir Bartą. Tolesnius užkariavimus sustabdė 1242 rudenį kilęs Pirmasis prūsų sukilimas, kuris buvo nuslopintas 1249–1253 m.

Pirmojo prūsų sukilimo metu prieš Vokiečių ordiną aktyviai kariavo ir Mindaugas, 1245 m. su didele kariuomene pasirodęs kryžiuočių užkariaujamame Kurše. Lietuviai ir prūsai 1244 ir 1246 m. drauge atėjo į pagalbą Mazovijos kunigaikščiui Konradui. Į Konrado pagoniškųjų sąjungininkų tarpą Didžiosios Lenkijos kronika įtraukia jotvingius, skalvius, prūsus, lietuvius ir žemaičius – taigi, gentis, kurios tuo metu jau galėjo būti suvienytos Lietuvos. XIII a. viduryje Skalvos bei Nadruvos žemės jau neabejotinai priklausė Lietuvos valdoms Prūsijoje, nes 1253 m. kartu su kai kuriomis žemaičių bei jotvingių žemėmis Mindaugas Livonijos ordinui užrašė Nadruvą, o 1259 m. – Skalvą. Į Lietuvos įtaką jos turėjo patekti tarp 1243 ir 1249 m.

Žodžiu, XIII a. 5 dešimtmetyje Lietuva ryžtingai siekė išplėsti savo įtaką Prūsijoje ir Kurše ir tapo pagrindiniu Vokiečių ordino varžovu kovoje dėl baltų žemių. Galima sakyti, kad šiame dešimtmetyje nepriklausomų baltų žemių nebeliko – jos arba pateko į Vokiečių ordino priklausomybę, arba šliejosi prie Lietuvos. Tačiau 1249 m. prasidėjo vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo, o kartu baigėsi ir Pirmasis prūsų sukilimas. Tai buvo skaudus smūgis baltų valstybės kūrimuisi. Verčiamas politinių aplinkybių Mindaugas buvo priverstas ne tik sustabdyti Lietuvos plėtimąsi į baltų žemes, bet ir perleisti Ordinui Lietuvos jau kontroliuojamas jotvingių, žemaičių, skalvių ir nadruvių žemes.

Šioje kritinėje situacijoje mes vis dėlto įsitikiname, kad aktyvi ir sėkminga Lietuvos politika XIII a. 5 dešimtmetyje spėjo subrandinti baltų vienybės idėją, kurią įkūnijo Lietuvos valstybė. Ši idėja buvo artima ir baltų gentims, turėjusioms rinktis tarp priklausomybės Lietuvai arba Vokiečių ordinui. Žemaičiai ryžtingai pasipriešino Vokiečių ordinui. Nepripažindami Mindaugo teisės juos dovanoti kryžiuočiams, žemaičiai nedviprasmiškai išreiškė savo siekį vėl tapti Mindaugo pavaldiniais. Žemaičių pergalė 1259 m. Skuodo mūšyje paskatino žiemgalius sukilti prieš Vokiečių ordiną. 1260 m. liepos 13 d. įvykusiame Durbės mūšyje žemaičiai sumušė abiejų Ordino šakų kariuomenę – pergalę pasiekti padėjo vokiečių kariuomenėje tarnavusių kuršių perėjimas į žemaičių pusę. Savo ruožtu ši pergalė įžiebė Didįjį prūsų sukilimą. Galiausiai Ordino sąjungininko kaukę nusimetė ir pats Mindaugas, kuris vėl paėmė žemaičius savo valdžion ir prisidėjo prie kovos prieš Vokiečių ordiną. Taigi kova prieš vokiečių riterius užvirė visose baltų žemėse, išskyrus Latgalą.

Didžiajame Prūsų sukilime dalyvavo sembai (vadas Glandas), notangai (vadas Herkus Mantas), varmiai (vadas Glapas), pagudėnai (vadas Auktumas) ir bartai (vadas Divanas Klokinis). 1262–1263 m. prūsų sukilimą parėmė Mindaugo Lietuva, vėliau jį ne kartą rėmė Lietuvos įtakoje buvę sūduviai, nadruviai ir skalviai.

Deja, ir šį kartą pasinaudoti istorine galimybe sutrukdė vidaus kovos Lietuvoje. Mindaugo nužudymas ir po jo sekusi sumaištis lėmė, kad prūsų sukilimui Lietuva galėjo suteikti tik nežymią paramą. 1264–1265 m. buvo priversti pasiduoti sembai, o 1273 m. žuvo notangų vadas Herkus Mantas ir varmių – Glapas. 1274 m., įveikus ilgiausiai trukusį pagudėnų pasipriešinimą, prūsų sukilimas buvo galutinai numalšintas.

Visas baltų žemes apimanti Lietuvos valstybė būtų neišvengiamai susikūrusi, jei ne vokiečių intervencija. Tačiau galimybė dar buvo ir vokiečių intervencijos sąlygomis. Lietuva turėjo pakankamai jėgų, kad galėtų apginti savo žemes. Sunkiau buvo įtvirtinti savo valdžią žemėse, kurias integruoti reikėjo varžantis su vokiečių riterių karine galia. Vis dėlto XIII a. 5–7 dešimtmetyje baltų žemių gyventojų nuotaikos buvo palankios Lietuvai. Lietuva realiai galėjo išplėšti šias žemes iš vokiečių riterių rankų, jei ne pražūtingi vidaus vaidai, net du kartus pašalinę Lietuvą iš kovų lauko.

Tai buvo lemtingos klaidos, kurios užprogramavo Lietuvos, kaip nedidelės valstybės, ateitį, lėmė nemažos baltų dalies sunaikinimą ar nutautinimą, skirtingų baltų tautybių susiformavimą potencialioje lietuvių tautos formavimosi erdvėje. Baltų žemėse Lietuva turėjo užimti gynybinę poziciją, o kartu buvo priversta beatodairiškai plėstis į silpnesnes Rusios žemes, kuriose buvo ieškoma išteklių kovai vakaruose.

Lietuvos valstybė transformavosi į didesne dalimi rytų slavų gyvenamą šalį su valdančia lietuvių mažuma. Tokia tautiniu požiūriu nevienalytė valstybė negalėjo būti galutinai integruota, ir nacionalinių valstybių kūrimosi epochoje jos laukė neišvengiamas skilimas. Apie XVI a. išnykus aiškesnei ribai tarp Lietuvos ir jai priklausančių Rusios žemių, suslavėjus Lietuvos diduomenei, ši valstybė vis menkiau išreiškė lietuvių tautos gyvybinius interesus. Galiausiai nutautėjimo procesas prasidėjo net Lietuvos valstybei priklausiusių lietuvių etninių žemių rytiniame pakraštyje. Visa tai – neišvengiamos XIII a. padarytų klaidų, nesuvaldytų Lietuvos kunigaikščių aistrų ir vaidų pasekmės. Didysis prūsų sukilimas buvo paskutinė galimybė sukurti kitokią Lietuvą – Lietuvą, kuri būtų sujungusi visas baltų žemes. Kaip arti buvo šis tikslas, rodo tai, kad, nepaisant Lietuvos pralaimėjimo, XV–XVI a. skalvių ir nadruvių žemėse susiformavo Mažoji Lietuva, ir net vokiečių valdomų prūsų dalis įsiliejo į lietuvių tautos sudėtį bei prisidėjo prie lietuvių kultūros kūrimo. Iš tiesų lietuvių tauta vis dėlto apjungė beveik visų baltų genčių palikuonis (išskyrus latgalius), tačiau dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių dauguma baltų genčių į lietuvių tautą įsiliejo tik iš dalies.


OMNI naujienos
RYŠIAI
Mano žinutės Kontaktai
SAVITARNA
Apskaitos informacija GSM paslaugų valdymas
BALSAS.lt
OMNI.lt NAUJIENOS
 
Pažinčių klubas
Chebra.lt - nieko nėra paprasčiau!
Aukcionas.com - geriausia vieta pirkti ir parduoti internete!
Omni.lt pašto vartotojams!
Spausk čia
Transporto tvarkaraščiai SMS žinutėmis: nevėluok ir taupyk savo laiką!
PRAMOGOS
Horoskopai
 
Užsukite į virtualų Macropoly miestą: lenktynės, kazino ir kitos pramogos!
Konkursas: laimėkite filmo "Kruvinosios skerdynės Teksase. Pradžia" prizus!
Logotipai
 

Kodas: NEXT Kodas: RAGA
Kodas: CHI0 Kodas: CHIN
Kodas: ZUVI Kodas: KAUL
Kodas: PORT Kodas: AKY8
Kaip išsiųsti logotipą
Daugiau logotipų
NAUDINGA daugiau...
Nekilnojamojo turto registras
Mokestis už automobilio stovėjimą
Žodynai
Anglų kalbos mokymas SMS žinutėmis
WWW katalogas
Informacija SMS žinutėmis
Lietuvos įmonių katalogas
Visa Lietuva katalogas
MUGĖ daugiau...
OMNI skelbimai
Aukcionai
© 2001-2005, UAB "Omnitel". Visa medžiaga pateikta OMNI vartuose yra UAB "Omnitel" nuosavybė. Kopijuoti, platinti be bendrovės sutikimo draudžiama.
Dizainas neosymmetria. Pastabos ir pasiūlymai mailto:admin@omnitel.net
Naujienos | Ryšiai | Savitarna | Pramogos | Naudinga | Mugė
kontaktai | reklama | EXTRA.LT | OMNITEL.LT