2007 kovo 8 d.
UžsiregistruotiPrisijungtiPamiršai?
NAUJIENŲ TURINYS
Dienos kronika
Lietuvos naujienos
Verslas
Komentarai ir analizė
Politikų tribūna
Teisėtvarka
Užsienio naujienos
Gatvės tekstai
Mokslas ir sveikata
IT pasaulis
Krašto naujienos
Kultūra
"Next festival"
"Salve musica"
Sportas
Pokalbiai
Pilietinė visuomenė
"Post Scriptum"
Auganti Lietuva
Nelaimės
Žiniasklaida
Blykstės
Laisvalaikis
Saulėgrąžos
Namo negrįšiu
Įvairenybės
Receptai
Astrologija
Interneto folkloras
Anekdotai
Kalendorius
Orai
TV gidas
Kino teatruose
Spektakliai
Renginiai
Koncertai
Parodos
OMNI.lt PAIEŠKA
  Pasirinkite straipsnio OMNI Laike publikavimo datą
 
 
Apie paiešką
OMNITEL GRUPĖ
OMNI REKOMENDUOJA

Tomas Baranauskas: Vytauto laikų relikvija LDM ekspertams neįdomi
| 2006 01 19 07:22:42 |

Pernai lapkričio 27 d. Minsko aukciono namuose „Paragis“ bandyta parduoti unikalų dirbinį – XIV-XV a. paauksuotą sidabrinį diržą, kuriam Baltarusijoje prigijo „Vytauto diržo“ pavadinimas.

Tuo metu, kai baltarusių intelektualai piktinasi ir ieško kaltų dėl nacionalinio masto vertybės patekimo į privačias rankas, Lietuvos dailės muziejaus (LDM) ekspertai jau spėjo pareikšti, kad šis unikalus diržas jiems neįdomus, nes jis iš tiesų nesietinas su Vytautu, be to, aukciono namų „Paragis“ reputacija – įtartina...

„Tas aukcionas labai prastos reputacijos, teismuose dalyvauja, klastotes pardavinėja. Mes, žinodami aukciono reputaciją, net ir nekreipėme dėmesio“, – aiškina Lietuvos dailės muziejaus (LDM) direktorius Romualdas Budrys, nors „Vytauto diržą“ Baltarusijos nacionalinio istorijos ir kultūros muziejaus, Rusijos Valstybinio Ermitažo ir kitų mokslo institucijų ekspertai ištyrė dar 1994-1995 m., pripažino jį autentišku istorijos paminklu ir įtraukė į valstybinį istorinių-kultūrinių vertybių sąrašą (trečiu numeriu).

O mūsų ekspertas Romualdas Budrys, nuorodomis į aukciono namų reputaciją „pagrindęs“, kad unikalus diržas nevertas dėmesio, pademonstravo ir savo „žinias“ apie diržo atradimo istoriją: „Vytauto diržas! Čia tokia nesąmonė! Jie tiesiog ieško kvailų. Rado kokį tai diržą 19 amžiuje Kaukazo meistrų padarytą ir aiškina čia visiems pasakas. Nei Vytauto, nei diržo! Suprasčiau, jei Vytauto kape būtų diržas – tada taip. O jeigu ne – tai čia pasakų namelis. Čia – istorija naiviems“ (BNS, 2006-01-16). Šis R. Budrio „ekspertinis“ įvertinimas labai jau primena jo pavaldinio, LDM Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėjo Vydo Dolinsko „ekspertizę“, kurią jis atliko iškart, kai 2005 m. lapkritį iš „Omni.lt“ korespondento pirmą kartą išgirdo apie šio diržo egzistavimą. Netikėta žinia LDM eksperto nesutrikdė – jis iškart pareiškė abejones dėl parduodamo radinio autentiškumo.

Mūsų ekspertams, pasirodo, ne tik nereikia apžiūrėti tyrimo objekto – nereikia net susipažinti su tuo, ką apie jį rašo kaimyninės valstybės spauda. O Baltarusijos spauda apie vadinamąjį „Vytauto diržą“ rašo jau nuo 2004 m. kovo. Rengiantis aukcionui ir iškart po jo antraštės apie parduodamą neeilinį dirbinį mirgėjo visur.

Išsamiausią straipsnį 2004 m. balandžio 26 d. laikraštyje „Holas radzimy“ paskelbė Baltarusijos valstybinio universiteto profesorius dr. Valentinas Riabcevičius (Valiancin Rabcevič), kurio dėka radinys tapo žinomas mokslo visuomenei. 1994 m. lapkričio pabaigoje į profesorių kreipėsi kolekcionierius Antonas Grybovas ir paprašė įvertinti jo įsigytas senienas. Tuo metu jis parodė dvi sidabrinio diržo plokšteles ir du Vaclovo IV (1378-1419) laikų Prahos grašius. A. Grybovo teigimu, šie daiktai buvę rasti prieš porą metų Rakove ar jo apylinkėse (į rytus nuo Minsko), o pats kolekcionierius šiuos daiktus įsigijęs iš vieno Molodečno gyventojo. V. Riabcevičiaus paragintas, gruodžio 1 d. A. Grybovas savo įsigytus daiktus perdavė Valstybinei istorinio-kultūrinio paveldo inspekcijai. Tačiau dėl Baltarusijos valdininkijoje klestinčios korupcijos vėliau jam pavyko šį diržą įteisinti kaip savo nuosavybę ir netgi parduoti Rusijos firmai „Sojuztechservis“, kuri šiuo metu ir bando jį parduoti aukcione.

Mokslinė-metodinė komisija vieningai nutarė įtraukti šį sidabrinį diržą į pirmos (aukščiausios) kategorijos istorinių-kultūrinių vertybių registrą. Nacionalinio muziejaus specialiai sudaryta komisija ėmėsi diržo tyrimų. Buvo pasikviestas Ermitažo ekspertas dr. Markas Kramarovskis, rytietiškos viduramžių toreutikos (meninio metalų apdirbimo) specialistas. Komisija nustatė, kad diržas pagamintas Rytų Kryme, datuojamas XIV a. II puse – XV a. I puse, susideda iš sidabrinės sagties, sidabrinio antgalio ir 11 paauksuotų sidabrinių plokštelių, puoštų nielu (juodu metalų lydiniu). Dirbinys vertas mažiausiai 80 000 JAV dolerių. M. Kramarovskis dar nurodė, kad diržas priklauso turtingų pirklių ar net kunigaikščių diržų kategorijai, panašūs diržai žinomi Maskvos kunigaikščių lobynuose. Kartu jis nesusilaikė neiškėlęs hipotezės, kuri apgaubė šį diržą ypatinga aureole: „Lietuvoje gimęs Hadži Girėjus su d. k. Vytauto pagalba apie 1428 m. įsiviešpatavo Kryme. Visai tikėtina, kad Rakovo lobio diržas į Lietuvos Rusios teritoriją pateko kartu su dovanomis Vytautui arba jo dvariškiams, kai pastarasis Minske priėmė totorius iš pietinio valstybės pasienio“. Hadži Girėjaus sūnus Mengli Girėjus vėliau yra minėjęs, kad jo tėvas buvo atvykęs į svečius pas Vytautą.

Ši versija, Baltarusijos spaudai pradėjus rašyti apie diržą, labai išpopuliarėjo. Jis visuotinai imtas vadinti „Vytauto diržu“. Hipotezė, tiesiogiai siejanti diržą su Vytautu, žinoma, yra skubota ir menkai pagrįsta, bet tai nemenkina diržo, kaip unikalaus Vytauto laikų LDK kultūros paminklo, reikšmės.

Reikia pažymėti, kad tokie diržai viduramžiais buvo laikomi itin vertinga, prabangia, dovana. 1390 m. savo skundą prieš Jogailą ir Skirgailą Vytautas baigė priekaištu Jogailai, kad šis iš Vytauto svainio Jono Algimantaičio atėmė tėviškę, nors žadėjo to nedaryti, ir „už tai kunigaikštis Jonas jam davė auksinį diržą per mano [Vytauto] rankas“.

Dar garsesnė istorija susijusi su Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio (būsimojo Sofijos Vytautaitės uošvio) diržu. 1367 m. tūkstantininkas Vasilijus pavogė Dmitrijaus Doniečio auksinį diržą, puoštą brangakmeniais, slapta pakeisdamas jį mažesnės vertės diržu. Vėliau, eidamas iš rankų į rankas, vogtas diržas atsidūrė pas Dmitrijaus anūką Vasilijų Žvairį. 1433 m., užsijuosęs šiuo diržu, Vasilijus Žvairys atvyko į Maskvą, kur buvo švenčiamos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Vasiljevičiaus – Sofijos Vytautaitės sūnaus – vestuvės. Sofija Vytautaitė sužinojusi, kad Vasilijus Žvairys užsijuosęs vogtą diržą, viešai nuplėšė jį kaip savo šeimos palikimą. Vasilijus Žvairys ir jo brolis, įžeisti ir pažeminti, grįžo pas tėvą Jurijų, kuris jau ir iki tol ruošėsi kovai dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Taip prabangus diržas tapo pretekstu pilietiniam karui.

Vadinamasis „Vytauto diržas“ kuklesnis už paminėtus diržus – jis ne auksinis, o tik sidabrinis paauksuotas. Tačiau tai – irgi labai prabangus diržas, atspindintis prabangų Lietuvos diduomenės gyvenimą. Analogiškos prabangos to laikotarpio daiktų Lietuvoje iki šiol nebuvo žinoma.

Kiek daugiau problemų kelia diržo radimo aplinkybės. Tik rastas jis pateko į prekeivių ir kolekcionierių rankas ir tik pakeitęs kelis savininkus atsidūrė mokslininkų akiratyje. Kartu spaudoje buvo pareikšta mintis, kad Rakovas, prieškaryje buvęs pasienio su Lenkija miestelis, garsėjo kaip kontrabandininkų gyvenvietė, tai gal ir šis diržas – tų kontrabandininkų palikimas?

Diržo radimo vietos ėmėsi ieškoti V. Riabcevičius. Jo duomenimis, tikroji diržo radimo vieta – Poločianų apylinkės kaimas Litva. Šią vietą jam parodė žmogus, panoręs likti nežinomas. Kartu su diržu buvo rastas didžiulis Prahos grašių lobis, iš kurio 6168 monetų vėliau įsigijo Baltarusijos nacionalinio banko muziejus. Tai didžiausias monetų ir daiktų lobis, kada nors rastas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Šio lobio radimo vietoje V. Riabcevičius atliko archeologinius tyrinėjimus ir rado dar kelis Prahos grašius, kuriuos lygindamas su Nacionalinio banko įsigytomis monetomis, padarė išvadą, kad jie priklausė vienam lobiui.

Laikraščio „Sovietskaja Belorussija“ korespondentui Viktorui Korbutui V. Riabcevičius teigė, kad toje pačioje vietoje kartu su kolegomis archeologais Olegu Jovu ir Aleksandru Jegoreičenka jis rado ne tik monetas, bet ir „trūkstamus diržo fragmentus“. Apie pastarąją labai svarbią aplinkybę jis kažkodėl neužsiminė savo straipsnyje. Tačiau po neįvykusio aukciono, 2005 m. lapkričio 29 d., radijui „Svoboda“ profesorius patikslino: „...radome keletą monetų iš tų tūkstančių, kurios ten buvo anksčiau, bet svarbiausia – radome diržo detalių. Tai sidabrinės sąvaržos, kuriomis buvo sutvirtintos diržo plokštelės. Kaip tik tų sąvaržų nebuvo komplekte“.

2005 m. kovo 10 d. laikraštyje „Holas radzimy“ pasirodė Molodečno gyventojo Siarhejaus Cimoškos žinutė, kad vienas kaimo Litva apylinkių gyventojas ne tik patvirtino, kad prie šio kaimo, atliekant žemės darbus, iš tiesų rastas lobis, bet ir nurodė, kad jame buvo ne vienas, o du diržai. Komentuodamas šią žinią, V. Riabcevičius pareiškė, kad jis neabejoja, jog diržai buvę du, nes antrojo nuotrauką neseniai matęs Ermitaže. Nuotrauka buvo atsiųsta per pasiuntinį iš „Vakarų“. Ermitažui buvo siūloma šį diržą nusipirkti...

Vis dėlto šis viena svarbiausių Baltarusijos nacionalinių vertybių laikomas artefaktas tebėra privačios Rusijos firmos rankose, kuri nesėkmingai ieško „Vytauto diržo“ pirkėjo. Pirkėjus atšaldo ne tik kaina, bet ir tai, kad į valstybinį istorinių-kultūrinių vertybių sąrašą įtrauktą vertybę Baltarusijos įstatymai draudžia išvežti nuolatinai laikyti už šalies ribų.

Mūsų dailės muziejaus ekspertams postringaujant apie aukciono namų „Paragis“ nepatikimumą ir diržo nevertingumą vien dėl to, kad šio diržo negalima tiesiogiai susieti su Vytautu (lyg dėl to jis būtų mažiau unikalus), Lietuvoje Litvos lobis nepatraukia deramo dėmesio.

„Jeigu tai iš tikrųjų Vytauto Didžiojo diržas, kuo aš labai abejoju, tai aš manau, kad reikia nupirkti. Mes turime komplektuoti Valdovų rūmų ekspoziciją, jeigu tik tokie dalykai pasitvirtintų“, – 2005 m. lapkričio 30 d. sakė premjeras Algirdas Brazauskas (BNS, 2005-12-01). „Nieko panašaus nėra, ten paprastas istorinis diržas, ir tiek. Tai blefas. Tiesiog aukcione norėta privilioti pirkėjų“, – apie diržo sąsajas su Vytautu aiškina LDM ekspertų išvadas išklausęs kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas. Deja, mūsų ekspertai nesuvokė ir politikams neišaiškino, kad jei unikalus diržas ir nepriklausė Vytautui, tai jis vis tiek nėra tik „paprastas istorinis diržas“. Šį „paprastą istorinį diržą“ baltarusių tyrinėtojai laiko pasaulinės reikšmės dirbiniu, savo verte nusileidžiančiu tik Baltarusijoje itin vertinamam XII a. Polocko kunigaikštytės Eufrosinijos kryžiui.

Tačiau diržas turėtų mus dominti ne tik dėl galimybės jį nusipirkti. Dėl galimybės, kad diržą nupirks lietuviai, kai kurie baltarusių istorikai jau skambina pavojaus varpais. Baltarusijos įstatymai tam irgi nepalankūs. Žinoma, iškilus tokiai iniciatyvai, būtų galima pasiaiškinti, ar nėra galimybių, įsigijus diržą, išvežti jį laikinai eksponuoti Lietuvoje. Tačiau ir pats diržas, ir kartu rastas unikalus, neregėto dydžio monetų lobis Lietuvos tyrinėtojų dėmesį turėtų patraukti nepriklausomai nuo to, ar Lietuva pirktų šį diržą, ar ne.

XIV-XV a. sandūros prabangus sidabrinis diržas – unikalus mūsų istorijos ir kultūros paminklas, kurio likimas iki šiol neaiškus, kuris deramai neįvestas į mokslinę apyvartą ir negali būti naudojamas kaip šaltinis mūsų praeičiai pažinti. Štai tuo Lietuva turėtų pasirūpinti. Tik visos lobio medžiagos publikavimas ir mokslinis tyrimas galėtų galutinai išsklaidyti abejones dėl lobio radimo aplinkybių. Čia ypač svarbu paskelbti archeologinių tyrinėjimų Litvos kaime ataskaitas, įsitikinti, ar tikrai tenai rastos sidabrinės sąvaržos priklauso minėtam diržui, patikslinti lobio radimo ir išgrobstymo aplinkybes. Norint visa tai atlikti, visai nebūtina nusipirkti patį diržą. Jeigu jis bus deramai įvestas į mokslinę apyvartą, mes jį galėsime išvysti Lietuvos istorijos vadovėliuose – ir saugomas Baltarusijoje jis pasakos mums apie Lietuvos praeitį, mūsų kunigaikščius supusią prabangą.

Tomas Baranauskas, istorikas


OMNI naujienos
RYŠIAI
Mano žinutės Kontaktai
SAVITARNA
Apskaitos informacija GSM paslaugų valdymas
BALSAS.lt
OMNI.lt NAUJIENOS
 
Pažinčių klubas
Chebra.lt - nieko nėra paprasčiau!
Aukcionas.com - geriausia vieta pirkti ir parduoti internete!
Omni.lt pašto vartotojams!
Spausk čia
Transporto tvarkaraščiai SMS žinutėmis: nevėluok ir taupyk savo laiką!
PRAMOGOS
Horoskopai
 
Užsukite į virtualų Macropoly miestą: lenktynės, kazino ir kitos pramogos!
Konkursas: laimėkite filmo "Kruvinosios skerdynės Teksase. Pradžia" prizus!
Logotipai
 

Kodas: NEXT Kodas: RAGA
Kodas: CHI0 Kodas: CHIN
Kodas: ZUVI Kodas: KAUL
Kodas: PORT Kodas: AKY8
Kaip išsiųsti logotipą
Daugiau logotipų
NAUDINGA daugiau...
Nekilnojamojo turto registras
Mokestis už automobilio stovėjimą
Žodynai
Anglų kalbos mokymas SMS žinutėmis
WWW katalogas
Informacija SMS žinutėmis
Lietuvos įmonių katalogas
Visa Lietuva katalogas
MUGĖ daugiau...
OMNI skelbimai
Aukcionai
© 2001-2005, UAB "Omnitel". Visa medžiaga pateikta OMNI vartuose yra UAB "Omnitel" nuosavybė. Kopijuoti, platinti be bendrovės sutikimo draudžiama.
Dizainas neosymmetria. Pastabos ir pasiūlymai mailto:admin@omnitel.net
Naujienos | Ryšiai | Savitarna | Pramogos | Naudinga | Mugė
kontaktai | reklama | EXTRA.LT | OMNITEL.LT