2007 kovo 12 d.
UžsiregistruotiPrisijungtiPamiršai?
NAUJIENŲ TURINYS
Dienos kronika
Lietuvos naujienos
Verslas
Komentarai ir analizė
Politikų tribūna
Teisėtvarka
Užsienio naujienos
Gatvės tekstai
Mokslas ir sveikata
IT pasaulis
Krašto naujienos
Kultūra
"Next festival"
"Salve musica"
Sportas
Pokalbiai
Pilietinė visuomenė
"Post Scriptum"
Auganti Lietuva
Nelaimės
Žiniasklaida
Blykstės
Laisvalaikis
Saulėgrąžos
Namo negrįšiu
Įvairenybės
Receptai
Astrologija
Interneto folkloras
Anekdotai
Kalendorius
Orai
TV gidas
Kino teatruose
Spektakliai
Renginiai
Koncertai
Parodos
OMNI.lt PAIEŠKA
  Pasirinkite straipsnio OMNI Laike publikavimo datą
 
 
Apie paiešką
OMNITEL GRUPĖ
OMNI REKOMENDUOJA

Tomas Baranauskas: Vasario 16-osios Aktas pabrėžė valstybės tęstinumą
| 2006 02 16 18:59:05 |

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pareiškė, kad „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Deklaracijos žodžiuose slypi daug prasmių: joje išreikštas ir santykis su praeities paveldu, ir ateities perspektyva. Kokius reikšmingus akcentus čia verta pažymėti?

Visų pirma žodžiai „skelbia atstatanti“. Lietuvos Taryba aiškiai suvokė, kad ji nėra naujos valstybės kūrėja, o tik senos Lietuvos valstybingumo tradicijos tęsėja. Šitą frazę dar labiau sustiprina patikslinimas: „Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“. Tai dar vienas akcentas – atkuriamos valstybės sostinė lieka senojoje vietoje. Ar tai buvo savaime suprantamas pareiškimas? Anaiptol.

Dar 1907 m. būsimasis Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona turėjo polemizuoti su skeptikais, netikėjusiais galimybe atgaivinti lietuvybę Vilniuje: „Atminę savo šviesiąją senovę, lietuviai sako, kad šiuo metu jų atgimimo širdis turį būti Vilnius, ne kitas kuris Lietuvos miestas. Bet randasi ir tokių, kurie ranka numoję į Vilnių, tarią, kad mirusio nebeprikelsime. Kaunas ar Liepoja tegu būsiąs atgyjančios Lietuvos širdis! (...) Apie Liepoją, rodos, nevertėtų rimtai kalbėti. Kas latvių, tai ne lietuvių. (...) Kauno naudai duodama šiokių įrodymų. Kaunas esąs Lietuvos viduryje ir jungiąs šiopus ir anopus Nemuno gyvenančius lietuvius, suvalkiečius ir kauniečius. Be to, aplink jį tebesą gryni, nenutautę lietuvių sodžiai. (...) Kaunas esąs arti Prūsų sienos ir jo gyventojų tarpe esą nemaža lietuviškai kalbančių.“

Atmesdamas tokius svarstymus, A. Smetona įrodinėjo, kad „ir Vilnius yra Lietuvos žemėje“, kad nenutautėjusių lietuvių yra išlikę ir į rytus nuo Vilniaus. Ir nors tautinė padėtis aplink Vilnių prastesnė negu Kauno apylinkėse, Vilnius yra didesnis ir svarbesnis politinis centras, jis turi galimybę pritraukti daugiau lietuvių. Jau ir dabar „veik nerasi sankrovos ar kitos kurios prekybos įstaigos, kur negalėtumei lietuviškai susikalbėti. Tarnų, sargų ir tarnaičių, lietuviškai kalbančių, yra daugiau, negu kitataučių to luomo žmonių. (...) Pirmieji lietuvių laikraščiai pradėjo eiti Vilniuje. Tatai rodo, kad čia daugiau lietuvių inteligentų yra, negu Kaune ar kitame Lietuvos mieste“. Galiausiai A. Smetona pažymėjo: „Palikti Lietuvos širdimi Vilnius turi labai didelį doros pamatą: jis buvo senovėje Lietuvos ir lietuvių tautos atspirtis. Čia įsigalėjo ir sutvirtėjo senovės Lietuvos valstybė.“

1910 m. A. Smetona vėl polemizavo su prof. Aleksandro Dambrausko-Jakšto (Druskiaus) nuomone, kad „Vilnius kitados buvęs Lietuvos valstybės centras, vidurys, bet nūdien jis virtęs etnografinės Lietuvos pakraščiu. Taigi, statyti tautos namai Vilniuje būtų lygu nustumti gyvieji lietuvių reikalai užpakalin dėl labai abejotinų būsimosios Lietuvos idealų“. Šį kartą A. Smetona dar optimistiškesnis: „Senovėj Lietuvos kunigaikščiai, darydami Vilnių savo sostine, gal ir sapnuoti nesapnavo, kad jis pavirs lenkų ir žydų centru, kad ten jie viešpataus, o lietuviai bus nuskurdėliai. Kitataučiai, iš aukšto į mus čia žiūrėdami, gal taip pat nenujaučia, kad Vilnius ne tik jiems, bet ir lietuviams bus centras“.

Centras, anot A. Smetonos, centru tampa ne iš patriotizmo, o „paprasčiausios prozos reikalu“ – Vilnius objektyviai yra didžiausias Lietuvos miestas, kultūrinis ir ekonominis traukos centras. „Taigi viso mūsų krašto centras dabar ir ateityje yra čia, o ne kitur.“

Kaip matome, valstybės su sostine Vilniuje atkūrimo idėja brendo ne kaip kokia nors abstrakti istorinės rekonstrukcijos idėja, bet ir kaip istorinės raidos logika pagrįsta mintis. A. Smetona įžvalgiai numatė, kad vis dar lietuviškas apylinkes turintis miestas neišvengiamai turėjo tapti lietuvių traukos centru. Aišku, tą matė bei suvokė ir kiti svarbiausi lietuvių veikėjai, todėl realioje politinėje veikloje dėl Vilniaus didesnių svyravimų nebuvo. Vis dėlto lietuviams savo vietą Vilniuje atsikovoti nebuvo taip paprasta: čia kryžiavosi lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai interesai bei ateities planai.

Nors ir remdamasi istorinio valstybingumo tradicija, Lietuvos Taryba atkuriamą valstybę projektavo etninėse lietuvių žemėse, o ne LDK ribose. Ar čia nesama prieštaravimo? Ar tai netrukdo pripažinti naujosios Lietuvos valstybės senosios tęsiniu?

Lietuvos valstybę atkūrinėję politikai aiškiai suvokė, kad atkuriamoji valstybė apima senosios valstybės branduolį – etnines lietuvių žemes. Tai ir sudaro pagrindą tęstinumui. Atkuriamoji valstybė turėjo būti gyvybingas, į ateitį, o ne į praeitį orientuotas politinis darinys – ne praeities rekonstrukcija, o naujas valstybingumo raidos etapas. Vasario 16-osios Akte tai pabrėžiama kalbant apie „demokratiniais pamatais sutvarkytą“ valstybę ir deklaruojant, kad ši valstybė atskiriama „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Valstybiniai ryšiai Lietuvą siejo ne tik su rusais ar vokiečiais, bet ir su lenkais bei gudais. Valstybinių ryšių su kitomis tautomis nutraukimas – tai ne tik esamos padėties, bet ir buvusio LDK laikų valstybingumo tradicijos keitimas. Lietuvos valstybė atkuriama lietuvių tautos pagrindu, ji nebepretenduoja į baltarusių žemių valdymą ir, žinoma, nepripažįsta buvusios priklausomybės nuo Lenkijos.

„Demokratinių pamatų“ akcentas taip pat paaiškina, kodėl Vasario 16-osios Akte neminimas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“ pavadinimas. Atkurtoji valstybė – jau nebe „didžioji kunigaikštystė“, jos santvarka bus demokratinė, tiesa, dar neaišku, ar respublika. „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“, – toliau sakoma Vasario 16-osios Akte.

Žinome, kad 1918 m. vasarą, kitaip susiklosčius politinei konjunktūrai, Lietuvos Taryba pati pabandė nustatyti Lietuvos santvarką – tai buvo mėginimas atkurti Lietuvos karalystę. Vokietijoje dominuojančios Prūsijos įtakai atsverti būsimuoju Lietuvos karaliumi 1918 m. liepos 13 d. buvo išrinktas Viurtembergo grafas Wilhelmas von Urachas, kuris privalėjo priimti Mindaugo II vardą ir išmokti lietuvių kalbą (tą jis ir buvo pradėjęs daryti). Tačiau lapkričio 2 d. jo išrinkimas buvo atšauktas. Šis epizodas vis dėlto parodo, kad atkuriant valstybę buvo orientuojamasi ir į pradinį senosios Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį, nesiekta apsiriboti vien „didžiosios kunigaikštystės“ paveldu. Netgi labiau žvelgta į karaliaus Mindaugo laikų Lietuvą, tarsi pabrėžiant ilgamečio Lietuvos valstybingumo formų daugialypiškumą. Tai, beje, leido laisvai modeliuoti ir naujas valstybinio gyvenimo formas.

Laisva buvusio valstybingumo interpretacija labiau tiko modernios tautinės valstybės kūrėjams, nei aklas prisirišimas prie vėlyvosios LDK su klestinčia baudžiava, bajorų anarchija ir su didelėmis nelietuviškomis teritorijomis.

Šios pagundos, deja, neišvengė Lenkija, kuriai vėlyvoji Abiejų Tautų Sandrauga su 1772 m. sienomis tautiniu atžvilgiu atrodė artima. Tačiau bandymas reanimuoti tokią valstybę, traktuojamą kaip lenkų tautos paveldą, stūmė Lenkiją į konfliktus su lietuviais, baltarusiais ir ukrainiečiais, kartu galutinai neišsprendus konflikto su vokiečiais, kurie savinosi pačių lenkų etnines žemes. Susisieję su praeities stereotipais lenkai tapo praeities įkaitais. Savo tautinį išsivadavimą jie susiejo su kitų tautų pavergimu. Jų laisvės kovos, pareikalavusios daugybės aukų ir nepaprasto didvyriškumo, vis dėlto paliko labai dviprasmišką pėdsaką istorijoje.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgaivinimo galimybę svarstė ir lietuvių politikai. 1915 m. pabaigoje būsimieji Vasario 16-osios Akto signatarai Jurgis Šaulys ir Jonas Vileišis drauge su baltarusių, lenkų ir žydų atstovais dalyvavo kuriant LDK konfederaciją. Jos Laikinosios Tarybos 1915 m. gruodžio 15 d. universale pasisakyta už tai, kad „Lietuvos bei Gudijos žemės, iš kurių kitąkart buvo sutapusi Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, o kurios dabar vokiečių kariuomenės yra užimtos, sudarytų, prie naujųjų istorijos sąlygų, vieną nedalomą ir savitą Lietuvos bei Gudijos kūną, atskiros valstybinės vienatos pavidale, su visiška teisių pilnumo garantija visoms tautoms, tame krašte gyvenančioms“.

Kaune lietuvių politikų sukurtas Vyriausias Lietuvos Tautos Komitetas 1916 m. sausio 6 d. paskelbė „Savivaldės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Konstitucijos pamatus“, parengtus kito būsimojo Vasario 16-osios Akto signataro Saliamono Banaičio.

Dar ir 1917 m. sausį lietuvių ir baltarusių politikai vokiečių valdžios atstovams įteikė suderintą politinę platformą, kurioje pasisakoma už vokiečių okupacinės valdžios kontroliuojamo Oberosto teritorijoje atkurtiną nepriklausomą LDK, padalytą į 3 savivaldą turinčias nacionalines dalis – lietuvių, baltarusių ir latvių. Ši platforma buvo suderinta su būsimaisiais Lietuvos Tarybos nariais Antanu Smetona, Jurgiu Šauliu, Steponu Kairiu. Tačiau po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje baltarusių veikėjai ėmė reikalauti visos Baltarusijos suvienijimo. Dėl to lietuvių politikams LDK idėja darėsi nepriimtina. Tokia valstybė pernelyg nutoltų nuo tautinės valstybės idealo (tuo tarpu 1915 m. vokiečių okupuota LDK dalis iš esmės dar atitiko maksimalią kiek išplėstos etninės Lietuvos viziją).

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje sušaukta Lietuvių konferencija išrinko Lietuvos Tarybą. Konferencija pasisakė už tautinės valstybės kūrimą. Jau konferencijos organizaciniame komitete, aptarinėjant būsimos veiklos planus, Petras Klimas pažymėjo, kad „Lietuvos valstybei kurti etnografiniu pamatu teturi intereso vien lietuviai ir susipratę jos atstovai. O mažumos teisės turės būti apsaugotos jau įkurtoje Lietuvos valstybėje“.

Kodėl naujiesiems laikams nebetiko tautiniu atžvilgiu nevienalytės LDK modelis? Priežastis slypi visuomenės demokratėjime. LDK iš tiesų buvo netgi labai vienalytė – jos politinis elitas kalbėjo lenkiškai, o valstiečių kalba (lietuvių ar baltarusių) niekam nerūpėjo. Į politinį gyvenimą įsitraukus visiems visuomenės sluoksniams, neišvengiamai turėjo vėl iškilti kalbos klausimas. Kokia kalba turėjo suvienyti valstybę kuriančią visuomenę? Kokia kalba vyktų Seimo ir Vyriausybės posėdžiai? Demokratinėje valstybėje tai lemtų dauguma, bet atkūrus visą LDK teritoriją apimančią valstybę lietuviai atsidurtų mažumoje. Tai reikštų, kad lietuvių tautiniai interesai tokioje valstybėje liktų neapginti. To meto Europoje jau byrėjo visos daugiatautės imperijos ir kūrėsi tautinės valstybės. Tai nėra atsitiktinumas, o naujų politinių realijų diktuojamas poreikis: plačių visuomenės sluoksnių įsitraukimas į viešąjį gyvenimą reikalavo visus visuomenės sluoksnius ir visą valstybę vienijančios kalbos. Demokratinis sprendimas galėjo būti rastas tik tautiniu pagrindu sukurtoje valstybėje.

Galima prognozuoti, kad jeigu LDK nebūtų žlugusi 1795 m., tai pribrendusi visuotinei demokratijai, ji bet kuriuo atveju turėjo suskilti į etninę Lietuvą ir Baltarusiją. Tokia buvo istorinės raidos logika. Todėl 1915-1918 m. vyko natūrali LDK valstybingumo idėjos raida, vedusi į tautinės valstybės principo pergalę. Valstybės tęstinumas nėra aklas jos praeities kopijavimas, o kūrybiška veikla, orientuota į ateitį.

Kartais keliamas klausimas, ar naujosios Lietuvos valstybės elitą galima laikyti LDK elito tradicijų tęsėju? Juk LDK buvo bajorų valstybė, o daugumą naujosios Lietuvos politikų sudarė valstiečių kilmės inteligentija. Netgi teigiama, kad lietuviai buvę nepilnos struktūros tauta, praradusi savo senąjį elitą, kuris sulenkėjęs. Ar tai tiesa?

1897 m. surašymo duomenimis, etninės Lietuvos apskrityse (įskaitant ir suslavėjusias) buvo 161 187 bajorai, kurie sudarė 5 proc. visų gyventojų. Iš jų 39 137, arba 24 proc. visų bajorų, kalbėjo lietuviškai. Žemaitijoje lietuviškai kalbėjo net 68 proc. visų bajorų (daugiausia Telšių paviete – net 81 proc.). Bajorai sudarė 2,4 proc. visų lietuvių kalbą gimtąja laikančių žmonių. Šie skaičiai rodo, kad savo bajoriją lietuvių tauta turėjo ir gana gausią, nors ir buvo praradusi jos dalį.

Kokį vaidmenį bajorija suvaidino atkuriant Lietuvos valstybę? Pakaks paminėti, kad iš 20 Lietuvos Tarybos narių (Vasario 16-osios Akto signatarų) 4 buvo bajorai – Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius. Tai sudaro net 20 proc. Vasario 16-osios Akto signatarų ir jau vien tai parodo, kad senasis LDK laikų politinis elitas kur kas aktyviau už valstiečius dalyvavo tautinės valstybės kūrimo darbe. Jų indėlis kelis kartus viršijo jų procentinę dalį visuomenėje. O kur dar gausybė kitų prie Lietuvos valstybės kūrimo aktyviai prisidėjusių Lietuvos bajorų, įskaitant ministrą pirmininką Mykolą Sleževičių ir kariuomenės vadą Silvestrą Žukauską?

Kaip matome, Lietuvos valstybės atkūrimas nebuvo vien tuščia deklaracija – su senąja LDK atkuriamąją valstybę siejo ir dalis politinio elito, ir tai, kad valstybė apėmė senosios Lietuvos valstybės branduolio teritoriją, ir galų gale valstybę kurianti lietuvių tauta. Atkuriama valstybė ieškojo modernios valstybingumo formos. Tai buvo demokratinė tautinė valstybė. Realių alternatyvų tokiai raidai nebuvo. Visuomenėje įvykę pokyčiai nebeleido net galvoti apie vienų bajorų dominuojamos valstybės atkūrimą, o visuomenės demokratizacija niekais vertė vis dar pasitaikančias romantines svajones atkurti visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar net Abiejų Tautų Sandraugos valstybinę erdvę. Vasario 16-osios Aktas skelbė vienintelę realią valstybės atkūrimo programą.


OMNI naujienos
RYŠIAI
Mano žinutės Kontaktai
SAVITARNA
Apskaitos informacija GSM paslaugų valdymas
BALSAS.lt
OMNI.lt NAUJIENOS
 
Pažinčių klubas
Chebra.lt - nieko nėra paprasčiau!
Aukcionas.com - geriausia vieta pirkti ir parduoti internete!
Omni.lt pašto vartotojams!
Spausk čia
Transporto tvarkaraščiai SMS žinutėmis: nevėluok ir taupyk savo laiką!
PRAMOGOS
Horoskopai
 
Užsukite į virtualų Macropoly miestą: lenktynės, kazino ir kitos pramogos!
Konkursas: laimėkite filmo "Kruvinosios skerdynės Teksase. Pradžia" prizus!
Logotipai
 

Kodas: NEXT Kodas: RAGA
Kodas: CHI0 Kodas: CHIN
Kodas: ZUVI Kodas: KAUL
Kodas: PORT Kodas: AKY8
Kaip išsiųsti logotipą
Daugiau logotipų
NAUDINGA daugiau...
Nekilnojamojo turto registras
Mokestis už automobilio stovėjimą
Žodynai
Anglų kalbos mokymas SMS žinutėmis
WWW katalogas
Informacija SMS žinutėmis
Lietuvos įmonių katalogas
Visa Lietuva katalogas
MUGĖ daugiau...
OMNI skelbimai
Aukcionai
© 2001-2005, UAB "Omnitel". Visa medžiaga pateikta OMNI vartuose yra UAB "Omnitel" nuosavybė. Kopijuoti, platinti be bendrovės sutikimo draudžiama.
Dizainas neosymmetria. Pastabos ir pasiūlymai mailto:admin@omnitel.net
Naujienos | Ryšiai | Savitarna | Pramogos | Naudinga | Mugė
kontaktai | reklama | EXTRA.LT | OMNITEL.LT