Ten, kur kadaise būta Vilniaus miesto, šiandien susipynę medžiai ir krūmai. Ne gatvėmis, o menku žmonių pramintu takeliu gali pasivaikščioti po buvusį Vilniaus miestą. Jei į šoną pasuksi, gali taip įsipainioti į krūmus, kad džiaugsiesi laukymę pasiekęs. Senojo Vilniaus šiandien nė pėdsako nebėra.

Tai nėra fantastinis vaizdelis iš apysakos apie tolimą ateitį po kokios nors globalinės katastrofos. Tai dabartis. Kur buvo tas senasis Vilnius, paklausite? Argi ne ten pat, kur ir dabar supintas žavingas siaurų senamiesčio gatvelių tinklas, kur į dangų stiebiasi didingi bažnyčių bokštai, kur lyg architektūros enciklopedijoje gali susipažinti su gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūra?
Ne. Senasis Vilnius buvo kitur. Netoli nuo dabartinio senamiesčio, bet kitur.

Tarsi užkeikta žalia sala pačioje Vilniaus širdyje išsidriekęs Kalnų parkas. Iš visų pusių apsuptas išsiplėtusio miesto, o pats ne tik į miestą, bet ir į parką nelabai panašus – tai tarsi paskutinis laukinės gamtos rezervatas negailestingai urbanizuotoje teritorijoje. Ir tie kalnai, kalneliai... Ne pati patogiausia vieta gyventi. Gal dėl to vilniečiai ir paliko šią vietą gamtos valiai? Galbūt. Bet taip buvo ne visada.
Kai Gediminas, pasak legendos, susapnavęs geležinį vilką ir išklausęs Lizdeikos pranašystę, ėmėsi statyti Vilniaus pilį ir kurti čia Lietuvos sostinę, ne dabartinio senamiesčio slėnyje jis liepė įsikurti pirmiesiems savo pavaldiniams: kariauninkams, tarnams, amatininkams. Pirmieji namai išdygo, pirmosios gatvės nusidriekė Kalnų parko teritorijoje, taip pat jo šiaurinėje papėdėje palei Nerį – dabartinę Arsenalo gatvę ir T. Kosciuškos gatvės pradžioje.

Kalnų parke išaugęs miestas glaudėsi prie Kreivosios pilies. Ne visai aišku, kur ji stovėjo – paprastai manoma, kad ant Trijų kryžių kalno, bet gali būti, kad pagrindinė pilis stovėjo ant dabar jau Vilnios visiškai nuplauto Bekešo kalno.

Pilies kalne irgi buvo pastatyta pilis, todėl vilniečiai kūrėsi ir Pilies kalno šiaurinėje papėdėje – maždaug ties Senuoju arsenalu. Pirmoji Gedimino pilis buvo medinė arba mišri medžio ir mūro pilis. Manoma, kad ji galėjo stovėti jau XIII a., bet bene labiau tikėtina, kad ir ji pastatyta XIV a., Gedimino laikais. Anksčiau, apie VI a., Pilies kalnas ir jo papėdė jau buvo apgyvendinti, bet trūksta apgyvendinimo tęstinumo pėdsakų, kurie sujungtų šį etapą su istorinių laikų Vilniumi.

Kur galėjo sėdėti Gediminas, kai 1323 m. Vilniuje diktavo laiškus Vakarų Europos miestiečiams, riteriams, dvasininkams ir popiežiui? Tai galėjo būti ta vieta, kur dabar stovi mums gerai žinoma Gedimino pilis. Galėjo būti ir pilis, pastatyta ant dabar nebeegzistuojančio Bekešo kalno. Bekešo kalnas nuplautas Vilnelės po to, kai XIX a. pradžioje buvo užpilta Vilnios senvagė, juosusi Žemutinės pilies teritoriją iš vakarų. Čia 1579 m. buvo palaidotas Stepono Batoro karvedys Bekešas, o jo kapas buvęs aštuonkampio mūrinio bokšto formos (gal iš tiesų buvo panaudotas senesnės pilies bokštas?). Virstant kalnui, 1838 m. gegužės 17 d. sutrūko penkios šio bokšto sienos, o 1841 m. sausio 17 d. nuvirto ir kitos trys. Po pirmos griūties aptikta Bekešo kepurė ir kaukolė atsidūrė Vilniaus senienų muziejuje. Vėliau nuvirto ir Bekešo kalno likučiai, kuriuos dar galime matyti XIX a. antrosios pusės nuotraukose. Tai, kas šiandien vadinama Bekešo kalnu, iš tiesų tėra buvusi šio kalno papėdė.

O kas tuo metu buvo dabartiniame senamiestyje? Atrodo, kad Gedimino laikais (1316–1341) galėjo įsikurti tik pora nedidelių priemiesčio gyvenviečių. Archeologas Gediminas Vaitkevičius, atidžiai ištyręs senąją Vilniaus miesto keramiką, padarė išvadą, kad XIV a. viduryje Vilniuje atsirado nauja, technologiniu požiūriu pažangesnė keramikos rūšis, jo vadinama „gotikine keramika“ ir siejama su profesionalių puodžių atsiradimu. Kalnų parko, Gedimino kalno ir jų šiaurinių papėdžių teritorijoje yra kultūrinių sluoksnių dar be šios keramikos, taigi datuojamų XIV a. I puse, Gedimino laikais. Senamiestyje, išskyrus Latako gatvės rajoną, randami tik sluoksniai, kuriuose jau aptinkama XIV a. II pusės „gotikinė“ keramika. Tai rodytų, kad senamiesčio teritorija, išskyrus gal tik atskiras saleles, buvo apgyvendinta vėliau, jau Algirdo laikais (1345–1377). Kokie miestiečiai čia kūrėsi?

Pirmieji Senamiesčio apgyvendinimo židiniai buvo nutolę nuo Vilniaus pilių – tai iš pradžių veikiau buvo Vilniaus priemiesčiai, o ne integrali miesto dalis. Juose kūrėsi visų pirma kitataučiai – rusinai ir vokiečiai.

Jau paminėtas ankstyviausias Senamiesčio apgyvendinimo židinys Latako gatvės rajone buvo vadinamojo Rusinų miesto užuomazga (čia stovi Šv. Paraskevijos cerkvė, šalia anksčiau būta ir pirmosios Šv. Mikalojaus cerkvės).

Apie dabartinę Vokiečių gatvę, Šv. Mikalojaus bažnyčią kūrėsi vokiečiai. Vokiečiai sudarė įtakingą miestiečių dalį. Dar Gediminas naudojosi vokiečių vienuolių paslaugomis, rašydamas savo garsiuosius laiškus. Jogailos laikais didelę politinę įtaką turėjo Vilniaus vietininkas Hanulas, kilęs iš Rygos. 1382 m. jis suorganizavo perversmą, kurio metu Kęstučio užimtas Vilnius buvo grąžintas Jogailai.
1390 m., kai Vytautas su kryžiuočiais puolė Vilnių, Vytautui simpatizavę lietuviai iš vidaus padegė Kreivąją pilį. Pilis nebebuvo atstatyta. Matyt, nuo to laiko sunyko ir senasis Vilniaus miesto branduolys Kalnų parke. Tuo metu jau buvo gana išsiplėtusios gyvenvietės dabartinio Senamiesčio teritorijoje – jos susiliejo į naują miesto branduolį. Čia gyveno ir lietuviai, kūrėsi lietuvių diduomenė (1387 m. minimas Goštauto sodas).

1387 m. kovo 22 d. Jogaila suteikė Vilniui savivaldą – Magdeburgo teisę. Ši privilegija vainikuoja Vilniaus, kaip miesto, tapsmą. Savivaldos gavimo diena yra neeilinė miesto istorijoje – ją galima vadinti miesto gimtadieniu.

Minėdami šią dieną prisiminkime ir tas vietas, kuriose prasidėjo Vilniaus istorija. Tai ne tik Gedimino pilis. Pažvelkime į rytuose nuo jos žaliuojančias kalvas, kuriose boluoja Trys kryžiai. Čia buvo Vilniaus pradžia. Žvelgdami į dešiniajame Vilnios krante vis dar eroduojantį šlaitą, pamėginkime įsivaizduoti čia kažkada buvusį Bekešo kalną. Istorija negrįžta. Bet ji ir niekur neišnyksta – ji visada šalia. Ir jei nuo Trijų kryžių kalno ar gretimų Vilnios pakrantės kalvų pažvelgsime į Vilniaus miestą, jo bažnyčių bokštuose ir senamiesčio gatvių labirintuose pamatysime didžiąją Vilniaus istorijos dalį. Kita dalis – pati pradžia – bus po mūsų kojomis.

Išsamiau apie Vilniaus gimtadienio teoriją skaitykite čia.

OMNI naujienos