 |
OMNI.lt
PAIEŠKA |
 |
| |
 |
OMNITEL
GRUPĖ |
 |
| |
 |
OMNI
REKOMENDUOJA |
 |
| |
|
 |
Tomas Baranauskas: Kovo 22-ąją
Vilnius tapo miestu. Prieš 619 metų... |
2006 03 22 14:41:44 |
Ten, kur kadaise būta Vilniaus miesto, šiandien susipynę medžiai ir
krūmai. Ne gatvėmis, o menku žmonių pramintu takeliu gali pasivaikščioti
po buvusį Vilniaus miestą. Jei į šoną pasuksi, gali taip įsipainioti į
krūmus, kad džiaugsiesi laukymę pasiekęs. Senojo Vilniaus šiandien nė
pėdsako nebėra.
Tai nėra fantastinis vaizdelis iš apysakos apie tolimą ateitį po kokios
nors globalinės katastrofos. Tai dabartis. Kur buvo tas senasis Vilnius,
paklausite? Argi ne ten pat, kur ir dabar supintas žavingas siaurų
senamiesčio gatvelių tinklas, kur į dangų stiebiasi didingi bažnyčių
bokštai, kur lyg architektūros enciklopedijoje gali susipažinti su gotikos,
renesanso, baroko ir klasicizmo architektūra?
Ne. Senasis Vilnius buvo kitur. Netoli nuo dabartinio senamiesčio, bet
kitur.
Tarsi užkeikta žalia sala pačioje Vilniaus širdyje išsidriekęs Kalnų
parkas. Iš visų pusių apsuptas išsiplėtusio miesto, o pats ne tik į miestą,
bet ir į parką nelabai panašus tai tarsi paskutinis laukinės gamtos
rezervatas negailestingai urbanizuotoje teritorijoje. Ir tie kalnai,
kalneliai... Ne pati patogiausia vieta gyventi. Gal dėl to vilniečiai ir
paliko šią vietą gamtos valiai? Galbūt. Bet taip buvo ne visada.
Kai Gediminas, pasak legendos, susapnavęs geležinį vilką ir išklausęs
Lizdeikos pranašystę, ėmėsi statyti Vilniaus pilį ir kurti čia Lietuvos
sostinę, ne dabartinio senamiesčio slėnyje jis liepė įsikurti pirmiesiems
savo pavaldiniams: kariauninkams, tarnams, amatininkams. Pirmieji namai
išdygo, pirmosios gatvės nusidriekė Kalnų parko teritorijoje, taip pat jo
šiaurinėje papėdėje palei Nerį dabartinę Arsenalo gatvę ir T. Kosciuškos
gatvės pradžioje.
Kalnų parke išaugęs miestas glaudėsi prie Kreivosios pilies. Ne visai
aišku, kur ji stovėjo paprastai manoma, kad ant Trijų kryžių kalno, bet
gali būti, kad pagrindinė pilis stovėjo ant dabar jau Vilnios visiškai
nuplauto Bekešo kalno.

Pilies kalne irgi buvo pastatyta pilis, todėl vilniečiai kūrėsi ir Pilies
kalno šiaurinėje papėdėje maždaug ties Senuoju arsenalu. Pirmoji Gedimino
pilis buvo medinė arba mišri medžio ir mūro pilis. Manoma, kad ji galėjo
stovėti jau XIII a., bet bene labiau tikėtina, kad ir ji pastatyta XIV a.,
Gedimino laikais. Anksčiau, apie VI a., Pilies kalnas ir jo papėdė jau buvo
apgyvendinti, bet trūksta apgyvendinimo tęstinumo pėdsakų, kurie sujungtų šį
etapą su istorinių laikų Vilniumi.

Kur galėjo sėdėti Gediminas, kai 1323 m. Vilniuje diktavo laiškus Vakarų
Europos miestiečiams, riteriams, dvasininkams ir popiežiui? Tai galėjo būti
ta vieta, kur dabar stovi mums gerai žinoma Gedimino pilis. Galėjo būti ir
pilis, pastatyta ant dabar nebeegzistuojančio Bekešo kalno. Bekešo kalnas
nuplautas Vilnelės po to, kai XIX a. pradžioje buvo užpilta Vilnios senvagė,
juosusi Žemutinės pilies teritoriją iš vakarų. Čia 1579 m. buvo palaidotas
Stepono Batoro karvedys Bekešas, o jo kapas buvęs aštuonkampio mūrinio
bokšto formos (gal iš tiesų buvo panaudotas senesnės pilies bokštas?).
Virstant kalnui, 1838 m. gegužės 17 d. sutrūko penkios šio bokšto sienos, o
1841 m. sausio 17 d. nuvirto ir kitos trys. Po pirmos griūties aptikta
Bekešo kepurė ir kaukolė atsidūrė Vilniaus senienų muziejuje. Vėliau nuvirto
ir Bekešo kalno likučiai, kuriuos dar galime matyti XIX a. antrosios pusės
nuotraukose. Tai, kas šiandien vadinama Bekešo kalnu, iš tiesų tėra buvusi
šio kalno papėdė.
O kas tuo metu buvo dabartiniame senamiestyje? Atrodo, kad Gedimino
laikais (13161341) galėjo įsikurti tik pora nedidelių priemiesčio
gyvenviečių. Archeologas Gediminas Vaitkevičius, atidžiai ištyręs senąją
Vilniaus miesto keramiką, padarė išvadą, kad XIV a. viduryje Vilniuje
atsirado nauja, technologiniu požiūriu pažangesnė keramikos rūšis, jo
vadinama gotikine keramika ir siejama su profesionalių puodžių atsiradimu.
Kalnų parko, Gedimino kalno ir jų šiaurinių papėdžių teritorijoje yra
kultūrinių sluoksnių dar be šios keramikos, taigi datuojamų XIV a. I puse,
Gedimino laikais. Senamiestyje, išskyrus Latako gatvės rajoną, randami tik
sluoksniai, kuriuose jau aptinkama XIV a. II pusės gotikinė keramika. Tai
rodytų, kad senamiesčio teritorija, išskyrus gal tik atskiras saleles, buvo
apgyvendinta vėliau, jau Algirdo laikais (13451377). Kokie miestiečiai čia
kūrėsi?
Pirmieji Senamiesčio apgyvendinimo židiniai buvo nutolę nuo Vilniaus
pilių tai iš pradžių veikiau buvo Vilniaus priemiesčiai, o ne integrali
miesto dalis. Juose kūrėsi visų pirma kitataučiai rusinai ir vokiečiai.
Jau paminėtas ankstyviausias Senamiesčio apgyvendinimo židinys Latako
gatvės rajone buvo vadinamojo Rusinų miesto užuomazga (čia stovi Šv.
Paraskevijos cerkvė, šalia anksčiau būta ir pirmosios Šv. Mikalojaus
cerkvės).
Apie dabartinę Vokiečių gatvę, Šv. Mikalojaus bažnyčią kūrėsi vokiečiai.
Vokiečiai sudarė įtakingą miestiečių dalį. Dar Gediminas naudojosi vokiečių
vienuolių paslaugomis, rašydamas savo garsiuosius laiškus. Jogailos laikais
didelę politinę įtaką turėjo Vilniaus vietininkas Hanulas, kilęs iš Rygos.
1382 m. jis suorganizavo perversmą, kurio metu Kęstučio užimtas Vilnius buvo
grąžintas Jogailai.
1390 m., kai Vytautas su kryžiuočiais puolė Vilnių, Vytautui simpatizavę
lietuviai iš vidaus padegė Kreivąją pilį. Pilis nebebuvo atstatyta. Matyt,
nuo to laiko sunyko ir senasis Vilniaus miesto branduolys Kalnų parke. Tuo
metu jau buvo gana išsiplėtusios gyvenvietės dabartinio Senamiesčio
teritorijoje jos susiliejo į naują miesto branduolį. Čia gyveno ir
lietuviai, kūrėsi lietuvių diduomenė (1387 m. minimas Goštauto sodas).
1387 m. kovo 22 d. Jogaila suteikė Vilniui savivaldą Magdeburgo teisę.
Ši privilegija vainikuoja Vilniaus, kaip miesto, tapsmą. Savivaldos gavimo
diena yra neeilinė miesto istorijoje ją galima vadinti miesto gimtadieniu.
Minėdami šią dieną prisiminkime ir tas vietas, kuriose prasidėjo Vilniaus
istorija. Tai ne tik Gedimino pilis. Pažvelkime į rytuose nuo jos
žaliuojančias kalvas, kuriose boluoja Trys kryžiai. Čia buvo Vilniaus
pradžia. Žvelgdami į dešiniajame Vilnios krante vis dar eroduojantį šlaitą,
pamėginkime įsivaizduoti čia kažkada buvusį Bekešo kalną. Istorija negrįžta.
Bet ji ir niekur neišnyksta ji visada šalia. Ir jei nuo Trijų kryžių kalno
ar gretimų Vilnios pakrantės kalvų pažvelgsime į Vilniaus miestą, jo
bažnyčių bokštuose ir senamiesčio gatvių labirintuose pamatysime didžiąją
Vilniaus istorijos dalį. Kita dalis pati pradžia bus po mūsų kojomis.
Išsamiau apie Vilniaus gimtadienio teoriją skaitykite
čia.
OMNI naujienos
|
 |
 |
OMNI.lt
NAUJIENOS |
 |
| |
|