2007 kovo 12 d.
UžsiregistruotiPrisijungtiPamiršai?
NAUJIENŲ TURINYS
Dienos kronika
Lietuvos naujienos
Verslas
Komentarai ir analizė
Politikų tribūna
Teisėtvarka
Užsienio naujienos
Gatvės tekstai
Mokslas ir sveikata
IT pasaulis
Krašto naujienos
Kultūra
"Next festival"
"Salve musica"
Sportas
Pokalbiai
Pilietinė visuomenė
"Post Scriptum"
Auganti Lietuva
Nelaimės
Žiniasklaida
Blykstės
Laisvalaikis
Saulėgrąžos
Namo negrįšiu
Įvairenybės
Receptai
Astrologija
Interneto folkloras
Anekdotai
Kalendorius
Orai
TV gidas
Kino teatruose
Spektakliai
Renginiai
Koncertai
Parodos
OMNI.lt PAIEŠKA
  Pasirinkite straipsnio OMNI Laike publikavimo datą
 
 
Apie paiešką
OMNITEL GRUPĖ
OMNI REKOMENDUOJA

Inga Baranauskienė: Vytauto karūnacija, arba Kaip išbandoma draugystė
| 2006 09 08 09:42:01 |


Rugsėjo 8-oji – diena, kurią 1430 m. turėjo būti karūnuotas Vytautas Didysis – tarpukariu buvo tapusi nacionaline švente. Dabar ji retai teprisimenama, ir tam yra priežasčių. Viena vertus, pastaraisiais metais buvo suaktualinta Mindaugo karūnacija, antra vertus, Vytauto kultas, ilgai buvęs neatskiriama mūsų tautinės tapatybės dalimi, šiandien patiria krizę.

Sovietmečiu prisižiūrėjome tiek asmens kulto grimasų, kad dabar visi didvyriai atrodo įtartini, o prof. E. Gudavičiaus pasiūlytas Vytauto vertinimas „šunsnukis, bet savas“ dar labiau trikdo – juk vertybės, kurias išpažįstame, reikalauja visus matuoti vienu matu.

Vis dėlto, neskubėkime nuvertinti Vytauto – politikas nebūtinai turi būti „šunsnukis“. Karūnacijos bylos peripetijose Vytautas atsiskleidė ne tik kaip didis valstybės veikėjas, bet ir kaip žmogus. Rugsėjo 8-oji yra gera proga tai prisiminti.

Kas buvo Vytautui karūna? Asmeninių ambicijų viršūnė? Ne tik. Karūna buvo bendras visos Lietuvos visuomenės siekis. Vytautą iškėlė ir į valdžią atvedė tie, kuriems, kaip ir jam pačiam, nepatiko, kad „svetimieji valdo didžiąją kunigaikštystę“ – būtent taip formulavo metraštininkas, su pasipiktinimu pridėdamas, kad „to anksčiau nėra buvę lietuvių žemėje“. Kitaip tariant, karūna, per kurią turėjo būti atkurtas Lietuvos savarankiškumas, buvo Vytauto politinė programa, ir jis buvo įpareigotas ją vykdyti.

Vis dėlto, karūnos klausimas Vytautui visuomet buvo sunki dilema, nes už karūną reikėjo mokėti – ir brangiai. Pirmą kartą jis pamėgino ją gauti 1398 m. Lietuvos padėtis tuo metu buvo labai komplikuota. Karalienė Jadvyga – tikroji Lenkijos valdovė – ne tik nesitaikstė su faktiniu Lietuvos savarankiškumu, bet ir reiškė simpatijas Kryžiuočių ordinui, kuris, nepaisydamas popiežiaus ir imperatoriaus draudimų, toliau puldinėjo Lietuvą. Neturėdamas vilties sulaukti Lenkijos pagalbos, Vytautas ryžosi pats taikytis su kryžiuočiais ir su jų parama nutraukti uniją. Deja, tam reikėjo paaukoti Žemaitiją.

Šis žingsnis Vytautui nebuvo lengvas, tačiau po to, kai Jadvyga pareikalavo mokėti mokesčius nuo Jogailos jai užrašytų žemių, alternatyvų nebeliko. Vytautas paviešino šiuos reikalavimus, ir Lietuvos didikai, 1398 m. rudenį susirinkę į Salyną sudaryti taikos su Ordinu, paskelbė jį savo karaliumi.

Vytauto karūnacijos strategija buvo išmoninga, susieta su neblėstančiu kryžiaus žygių populiarumu. XIV a. pabaigoje atrodė, kad kovoti su šia karinio turizmo tradicija beviltiška, tad Vytautas nusprendė ja pasinaudoti. Pietuose kaip tik klostėsi palanki situacija. Aukso Orda, 1395 m. patyrusi triuškinantį Timūro smūgį, pradėjo byrėti. Valdžios netekęs chanas Tochtamyšas kreipėsi į Vytautą pagalbos. 1397 m. Vytautas ją suteikė, bet pasistengė, kad Europoje tai atrodytų kaip kryžiaus žygis.

Pirmieji tokios politikos rezultatai buvo įkvepiantys. Popiežius Bonifacas IX paskelbė Lietuvą krikščionybės forpostu. 1398 m. vasarą Vytauto žygį prie Dniepro žiočių parėmė Kryžiuočių ordinas. Regis, Vytautas siekė ne tik sukaupti karūnacijai reikalingą politinį kapitalą, bet ir sudominti kryžiuočius naujų žemių užvaldymo galimybėmis. Ilgainiui tai galbūt būtų leidę grįžti prie seno Algirdo plano iškeldinti Ordiną į pietus ir mainais į kokią nors pasienio teritoriją susigrąžinti Žemaitiją, – negalima pamiršti, kad ji buvo atiduota tik formaliai.

Vis dėlto įdomiausia šioje istorijoje tai, kad Jogaila rėmė Vytauto siekius. Sklido gandai, kad 1398 m. pusbroliai bendromis pastangomis stengėsi išrūpinti Lietuvos karūną Romos kurijoje. Istoriografijoje neretai spėliojama, koks dinastinis sandėris paskatino Jogailą elgtis priešingai Lenkijos interesams, bet, regis, didžiausią įtaką jo elgesiui turėjo emociniai veiksniai.

Jogaila išgyveno skaudžią asmeninę dramą. Gyvenimas Lenkijoje jam fatališkai nesiklostė. Jogaila stengėsi būti geras karalius ir iš tiesų toks buvo, tačiau savo pavaldiniams jis kliuvo viskuo – pradedant tuo, kad nesigėdija savo pagoniškos praeities, baigiant tuo, kad pernelyg dažnai prausiasi. Jauna žmona, kuriai Jogaila berods nebuvo abejingas, jį niekino, viešai demonstruodama priešingas politines nuostatas. Taigi remdamas Vytauto kovą dėl Lietuvos karūnos, Jogaila gynė ir savo kaip lietuvio asmeninį orumą.

Be to, vienatvė ir nusivylimas jį skatino ieškoti Vytauto draugystės – ne formalios, o nuoširdžios, tikros. Vytautas mokėjo būti tikru draugu. Jogaila niekad neužmiršo, kaip 1380–1381 m. jis jį gynė ir stengėsi sutaikyti su Kęstučiu, deja, jis neužmiršo ir to, kaip pats tuomet pasielgė. Ir kaip pasielgė po Vytauto sugrįžimo 1384 m., kai laužydamas susitarimą, atidavė Trakus Skirgailai. Likimas nubaudė: Skirgaila ėmė nieko nebepaisyti, o kai Jogaila 1392 m. pamėgino jį pakeisti savo jaunesniuoju broliu Vygantu, Vygantas buvo nunuodytas. Prisimenant, kad Skirgaila buvo vienas iš Kęstučio nužudymo organizatorių, beliko galvoti blogiausia, – būtent todėl Jogaila ir puolė taikytis su Vytautu. Atidavė jam Lietuvą, tačiau moralinė skola kaip buvo, taip ir liko.

Ar Vytautas naudojosi pusbrolio jausmais? Tikriausiai taip. Ir galima neabejoti – jautėsi turįs tam teisę, nes jo jausmais Jogaila taip pat naudojosi ir tokiu būdu buvo nekartą jį apgavęs. Tikriausiai, ir kai 1399 m. liepos viduryje mirė Jadvyga bei jos naujagimė duktė, Vytautas neapgailestavo. Juk iš tiesų atrodė, viskas klostosi laibai palankiai: Jogailos padėtis pašlijo, Lenkijoje gali prasidėti kovos dėl valdžios... Tačiau šį kartą Vytautui pačiam teko patirti likimo bausmę: rugpjūčio 12 d. jis buvo sutriuškintas prie Vorsklos.

Vienas iš įstabiausių Vytauto bruožų – gebėjimas pripažinti klaidas. Moralinių skrupulų nepuoselėjantis politikas tikriausiai būtų bandęs tęsti kovą dėl karūnos – Švitrigaila geras tokio elgesio pavyzdys, tačiau Vytautui užteko vieno įspėjimo. Po Vorsklos jis ne tik permąstė savo politikos prioritetus, bet ir susivokė turįs ištiesti Jogailai pagalbos ranką. Lietuvos ir Lenkijos sąjunga buvo atnaujinta 1401 m. pradžioje Vilniaus-Radomo susitarimais, tačiau lyginant su ankstesniaisiais, jie buvo palankesni Lietuvai. Jogaila atsidėkojo Vytautui oficialiu didžiojo kunigaikščio titulu, sau pasilikdamas tik nominalų supremus dux. Be to, ilgainiui jam, visgi, pavyko įtraukti Lenkiją į karą su Kryžiuočių ordinu, o šitai savo ruožtu leido Vytautui susigrąžinti Žemaitiją. Vytautas buvo dėkingas pusbroliui ir jo viršenybės nesikratė. Tačiau Žalgirio mūšio išvakarėse Vytautui teko antrą kartą patirti išbandymą karūna.

Tai atsitiko 1410 m. pradžioje Kežmarke (dabartinėje Slovakijoje). Jogaila buvo ten pasiuntęs Vytautą derėtis dėl taikos su Vengrijos karaliumi Zigmantu Liuksemburgiečiu. Siekiantis tapti Vokietijos imperatoriumi Zigmantas stengėsi užsitikrinti sau Kryžiuočių ordino palaikymą ir pats jį rėmė, todėl jam rūpėjo išardyti Lietuvos ir Lenkijos koaliciją. Taigi derybų metu pasivedėjęs Vytautą į šalį, Zigmantas pasiūlė jam karūną mainais į sąjungos su Lenkija nutraukimą. Vytautas neturėjo iliuzijų dėl būsimojo imperatoriaus motyvų, tačiau iš geros širdies politikoje niekas nieko nesiūlo. Politika yra lošimas, ir kas pasakys, kad šiuo atveju nebuvo šansų laimėti? Žemaitija jau buvo Vytauto rankose, o Lenkija tebekariavo su Ordinu dėl Dobrynės. Vertinant pragmatiškai, buvo galima palikti Jogailą vieną ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Buvo galima bent negadinti santykių su Zigmantu, tačiau Vytautas, užuot gudravęs, davė valią savo pasipiktinimui. Iš Kežmarko jis išlėkė neatsisveikinęs, ir paradoksalu, bet būtent šis demaršas padėjo Vytautui pelnyti būsimojo imperatoriaus pagarbą. Zigmantas jį pasivijo kelyje ir pasistengė susitaikyti, o vėliau... Vorskla buvo Vytautui bausmė, o Žalgiris buvo atlyginimas.

Atlyginimu tikriausiai galima laikyti ir tai, kad 1429 m. Zigmantas vėl iškėlė Vytauto karūnavimo klausimą. Aišku, jis turėjo tam savų priežasčių, tačiau negalima pamiršti, kad Vytautas buvo pridaręs imperatoriui itin daug nemalonumų. Keršydamas už Žemaitijos priteisimą Ordinui 1420 m., jis sudarė sąjungą su husitais ir faktiškai atėmė iš Zigmanto Čekijos karūną, o nusileido tik tada, kai Žemaitija buvo galutinai pripažinta Lietuvai. Regis, Zigmantas turėjo visiems laikams prakeikti išsišokėlį lietuvį, bet ne – kažkokiu būdu Vytautui visuomet pavykdavo išlikti geidžiamu sąjungininku. Siūlydamas Vytautui karūną 1429 m., Zigmantas siekė ne tik išardyti Lietuvos-Lenkijos bloką, bet ir įgyti Vytauto palankumą.

Vytautas įsitraukė į šį subtilų psichologinį žaidimą ir pats jį skatino, nes tikėjosi primesti savo taisykles. Ne tik todėl, kad 1428 m. pabaigoje Lietuva jau buvo virtusi supervalstybe – pagrindinis Vytauto koziris buvo Jogaila.
Jogaila rėmė Vytautą – dėl to nekyla abejonių. Zigmantui Lucke iškėlus Vytauto karūnavimo klausimą, Jogaila pats ėjo pas jį nakčia pareikšti savo pritarimo, o kitą dieną parėmė imperatoriaus idėją taip karštai, kad Vytautui net teko jį raminti, patariant iš pradžių pasitarti su savo ponais. Vytautas žinojo, kad kils audra, tačiau jis buvo tikras, kad Jogaila ją išlaikys. Būtent todėl, prasidėjus lietuvių ir lenkų žodinėms batalijoms, Vytautas šypsodamasis liepė saviškiams patylėti – jis laukė galutinio Jogailos žodžio.

Deja, nors išvykdamas iš Lucko, Jogaila dar tvirtino Vytautui esąs labai geranoriškai nusiteikęs jo karūnacijos atžvilgiu, netrukus Zigmantas gavo Lenkijos karaliaus vardu rašytą laišką, kuriame buvo išdėstyta visiškai priešinga pozicija. Sužinojęs apie tai, Vytautas giliai pasipiktino. „Mylimas broli! – rašė jis 1429 m. vasario 17 d. – Kiek tik ir kokių tik nesutarimų ar nedermių tarp mūsų iškyla, abu tarpusavyje suderiname, bet pagal tą seną taisyklę šito nepadarėte.“ Vytautas priekaištavo Jogailai, kad šis pažeminęs ne tik jį patį, bet visą kraštą bei Lietuvos bajorus, paneigdamas jų laisvę. Jis tvirtino, kad jau seniai yra išrinktas Lietuvos viešpačiu ir didžiuoju kunigaikščiu, todėl jei panorėtų išsilaisvinti, Jogailos patarėjai jam negalėtų sutrukdyti. Vis dėlto labiausiai Vytautą skaudino tai, kad Jogaila pakeitė savo poziciją. „To mes iš jūsų nesitikėjome,“ - priekaištavo jis.

O Jogailai buvo sunku nepasiduoti spaudimui. Jam norėjosi aprūpinti karūnomis abu savo sūnus, tačiau patarėjai gąsdino, kad mirus Vytautui, lietuviai išrinks karaliumi ką nors kitą. Be to, kilo grėsmė, kad lenkai pasielgs analogiškai. Ketvirtosios Jogailos žmonos Sofijos Alšėniškės pagimdytų sūnų statusas buvo labai neaiškus – Lenkijos paveldėtoja buvo laikoma antrosios Jogailos žmonos duktė Jadvyga, kurios pats Jogaila nenorėjo pripažinti savo vaiku. Taigi padėtis buvo kebli ir pavojinga. Jogaila rizikavo prarasti viską, tačiau Vytauto priekaištai irgi slėgė širdį. Jogaila jam parašė rusėniškai, apeidamas savo kanceliariją. Tvirtino, kad ankstesnį laišką imperatoriui pakancleris parašęs be jo žinios. Į tai Vytautas 1429 m. gegužės 3 d. atsakė klausimu: „Kodėl gi dėl to juo neatsikratote?“ Atsakymo nebuvo, tad gegužės 24 d. Vytautas parašė vėl. Tai keistas laiškas. Jame Vytautas tvirtina, kad nesą reikalo daug rašyti, nes Jogaila vis tiek neatsakąs, kandžiai pareiškia, kad pas jį patį ramu, taika ir viskas gerai, o tarp eilučių nykuma... Išties, tiek visokių nesutarimų ir nedermių išgyventa, ne vandeniu – krauju – neperliejami buvo. Nejau draugystei vis dėlto lemta žlugti?..

Jogailą turbūt kamavo toks pats klausimas. Liepos pabaigoje pas jį atvyko Vytauto pasiuntiniai, ir asmeninės audiencijos metu Jogaila ryžosi pareikšti, kad laiko Vytautą ir jo tarybą visiškai laisvais. Šitokio akibrokšto lenkai neatleido. Rugsėjo mėnesį jie pasiūlė Lenkijos karūną Vytautui – juk, regis, tai turėjo patenkinti jo ambicijas! Bet Vytautas pasipiktino visa širdimi: „Kaip galima atimti karūną iš gyvo karaliaus?“ Jam reikėjo Lietuvos karūnos, ir dėl jos jis buvo pasiryžęs grumtis visomis priemonėmis, tačiau Jogailos Vytautas nebūtų išdavęs jokiomis aplinkybėmis. Kai Zigmantas atsiuntė Vytautui Drakono ordiną, tuo parodydamas, kad priima jį į elitinį savo sąjungininkų klubą, Vytautas pabrėžė, kad nors ir vertina dovaną, priesaika Jogailai jam visuomet bus aukščiau. Regis, po lenkų pasiūlymo Vytautas suvokė, kokio masto spaudimą tenka išlaikyti pusbroliui...

1430 m. kovą Jogailai pavyko pasiekti, kad jo sūnų teisės į Lenkijos karūną būtų patvirtintos, bet jo pozicijos vis dar buvo silpnos. Vytautas ryžosi veikti vienas. Pirmiausia, reikėjo patikrinti imperatoriaus Zigmanto tvirtumą – į lenkų pusę stojęs popiežius užginčijo jo teisę dalyti karūnas. Taigi Vytautas ėmėsi provokacijos: formaliai atsisakė karūnuotis, nes tai esą nerealu. Zigmantas puolė prieštarauti. Buvo paskirta karūnacijos data – rugpjūčio 15-oji, vėliau perkelta į rugsėjo 8-ąją. Karūnos Vytautui ir jo žmonai buvo siunčiamos per Lenkiją, tikintis tokiu būdu pastatyti jos diduomenę prieš faktą. Bet lenkams jau neberūpėjo diplomatinis etiketas: pasienio sargybos sulaikė Zigmanto pasiuntinius, primušė juos ir atėmė karūnacijos dokumentus. Pačios karūnos į lenkų rankas nepateko, tačiau padėtis susikomplikavo. Vytautas atidėjo karūnaciją iki rugsėjo 29-osios, tačiau ir ji nuėjo niekais – Zigmanto pasiuntiniams niekaip nepavyko įveikti blokados.

Tačiau pro ją prasiveržė Jogaila. Senam politikos vilkui galiausiai pavyko pergudrauti savo patarėjus. Spalio 9-ąją jis jau buvo Vilniuje, tačiau jį atlydėjo aršiausias Vytauto karūnacijos priešininkas – nepalenkiamas ir nepaperkamas Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis. Suvokdamas padėties sudėtingumą, Vytautas išsiuntė namo į karūnaciją susirinkusius svečius, tačiau spalio 15-ąją jis jau prašė Zigmantą atsiųsti karūną slapta, tikindamas, kad savo sumanymo neatsisakys. Spalio 16-ąją Jogaila išsiuntė Lenkijon savo patarėjus, o pats drauge su Vytautu išjojo į Trakus, kad ten sulauktų jo triumfo valandos.

Tačiau įsikišo lemtis. Kelionės metu Vytautui ūmai pasidarė bloga ir, žmonos vežimu atvežtas į Trakus, jis atgulė į mirties patalą. Sulaukti karūnos nebeliko jokios vilties. Bet nors ir paradoksalu, neatrodo, kad Vytautas būtų jautęs nuoskaudą. Karūna... išties ką ji reiškia, palyginti su seno draugo ištikimybe, kuria jis gavo progą įsitikinti?..
Švitrigaila – amžinai nenustygstantis pretendentas į Lietuvos sostą – skubėjo susirinkti pilių raktus. Vytautą tai truputį sunervino, bet ne dėl to paskutinę dieną jis pasikvietė Jogailą prie savo lovos ir ne dėl to atidavė jam Lietuvą. Vytautas žinojo, kad Jogaila savo jaunėliui broliui skersai kelio nesistos. Be to, kas pasakys, gal Vytautui atrodė, kad Švitrigaila, kuris buvo toks panašus į jį patį, tęs jo kovą... O jei ne jis, tai kas nors kitas, – valstybingumo bylą Vytautas paliko ateinančioms kartoms. Mirties akivaizdoje jam rūpėjo svarbesni dalykai: moralinė skola ir sąžinės ramybė. Jogaila Vytautas manipuliavo – taip! Dievažijosi apie karūną niekad negalvojęs, kol Zigmantas jos nepasiūlė Lucke, nors iš tikrųjų dar 1428 m. pabaigoje tarėsi šiuo klausimu su Ordino magistru Paulium Rusdorfu... Todėl reikėjo prašyti atleidimo, ir tuo pačiu pačiam atleisti, nes Jogaila šito nusipelnė. Kad ir kokios būtų buvusios jo nuodėmės, jis Vytautui atidavė brangiausia, ką turėjo – Lietuvą. Tad 1430 m. spalio 27 d. buvo Vytauto eilė ištarti: „Iš tavo rankų gavęs, tau ir grąžinu“.

Po išpažinties paklaustas Vilniaus vyskupo, ar tiki į prisikėlimą, Vytautas atsakė, kad nors anksčiau dažnai iš to pasišaipydavęs, dabar tikįs ir netgi protu priimąs, kad žmogui lemta keltis iš numirusiųjų ir susilaukti atlyginimo pagal savo darbus. Mirtį jis pasitiko ramiai ir oriai, o tai turbūt ir yra pats didžiausias triumfas.


OMNI naujienos
 

RYŠIAI
Mano žinutės Kontaktai
SAVITARNA
Apskaitos informacija GSM paslaugų valdymas
BALSAS.lt
OMNI.lt NAUJIENOS
 
Pažinčių klubas
Chebra.lt - nieko nėra paprasčiau!
Aukcionas.com - geriausia vieta pirkti ir parduoti internete!
Omni.lt pašto vartotojams!
Spausk čia
Transporto tvarkaraščiai SMS žinutėmis: nevėluok ir taupyk savo laiką!
PRAMOGOS
Horoskopai
 
Užsukite į virtualų Macropoly miestą: lenktynės, kazino ir kitos pramogos!
Konkursas: laimėkite filmo "Kruvinosios skerdynės Teksase. Pradžia" prizus!
Logotipai
 

Kodas: NEXT Kodas: RAGA
Kodas: CHI0 Kodas: CHIN
Kodas: ZUVI Kodas: KAUL
Kodas: PORT Kodas: AKY8
Kaip išsiųsti logotipą
Daugiau logotipų
NAUDINGA daugiau...
Nekilnojamojo turto registras
Mokestis už automobilio stovėjimą
Žodynai
Anglų kalbos mokymas SMS žinutėmis
WWW katalogas
Informacija SMS žinutėmis
Lietuvos įmonių katalogas
Visa Lietuva katalogas
MUGĖ daugiau...
OMNI skelbimai
Aukcionai
© 2001-2005, UAB "Omnitel". Visa medžiaga pateikta OMNI vartuose yra UAB "Omnitel" nuosavybė. Kopijuoti, platinti be bendrovės sutikimo draudžiama.
Dizainas neosymmetria. Pastabos ir pasiūlymai mailto:admin@omnitel.net
Naujienos | Ryšiai | Savitarna | Pramogos | Naudinga | Mugė
kontaktai | reklama | EXTRA.LT | OMNITEL.LT