Atrodo, ką čia bepridursi? Tereikia tik švęsti! Deja, šventišką nuotaiką ima ir pagadina tūlo intelektualo pasisakymas. Praeitais metais Valstybės dienos proga Rimvydas Valatka pasiūlė išbraukti liepos 15-ąją iš atmintinų datų sąrašo, o šiemet pribloškė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. 2006 m. liepos 4 d. Maskvoje vykusio religinių lyderių susirinkimo metu Rusijos žurnalisto Jurijaus Klicenko paklaustas, ar artėjančių 600-ųjų Žalgirio mūšio metinių proga Lietuvos katalikų bažnyčia neplanuoja surengti mišių už visus kritusiuosius šiame mūšyje, arkivyskupas atsakė, kad tai būtų pernelyg didelė nuolaida sovietinei ateistinei propagandai, kad Žalgirio mūšio reikšmę daugiausiai išpūtė KGB, ir kad apskritai, niekam neįdomu, kas buvo prieš šimtmečius. Belieka viltis, kad įvyko nesusipratimas, ir kad iš tikrųjų jo eminencija taip negalvoja.

Vis dėlto, tokie nesusipratimai verčia dar kartą aptarti Žalgirio mūšio temą. Ką ši pergalė davė Lietuvai? Visų pirma, Žemaitiją. Karas su Vokiečių ordinu buvo religinis tik formaliai. Realiai Lietuva ar bent jau jos diduomenė nebuvo pernelyg smarkiai prisirišusi prie pagonybės. Jau XIII a. viduryje ir Mindaugo sūnėnas Tautvilas, ir pats Mindaugas priėmė krikštą, siekdami Ordino paramos tarpusavio konflikte, o XIV a., siekdami nutraukti alinantį karą, Lietuvos valdovai kėlė krikšto iniciatyvas vieną po kitos: Gediminas – 1323–1324 m., Kęstutis – 1349 m. ir 1351 m., drauge su Algirdu – 1358 m. ir 1373 m., drauge su Jogaila – 1379 m. Galop, palankiai susiklosčius aplinkybėms, tikslas buvo pasiektas. Sudaręs sąjungą su karaliaus ieškančia Lenkija, 1386 m. Jogaila Krokuvoje drauge su broliais ir pusbroliais priėmė krikštą, o 1387 m. buvo pakrikštyta ir Lietuva. Tačiau ir žlugusios krikšto iniciatyvos liudija, kad vardan taikos Lietuvos elitas buvo pasirengęs paaukoti protėvių dievus.

Karas tęsėsi tik todėl, kad Vokiečių ordinui to buvo maža. Įkurtas vadovaujantis bent tų laikų supratimu kilniais tikslais ir atsikėlęs į Pabaltijį tam, kad gintų krikščionis nuo pagonių, jis nepaprastai greitai užmiršo savo vertybinę orientaciją ir tapo grynai parazitine organizacija – grobiku, keliančiu grėsmę visoms kaimyninėms šalims, įskaitant ir krikščioniškąsias. 1309 m. Ordinas atėmė iš lenkų Pamarį. Mozūrų kunigaikščiai, 1226 m. pradžioje pasikvietę Vokiečių ordiną į talką prieš prūsus, ilgai netrukus ėmė sudarinėti sąjungas su pagoniškąja Lietuva. XIV a. pradžioje analogiškai elgėsi ir Rygos miestas su savo vyskupu, nors 1237 m. prie Vokiečių ordino prijungtas ir jo Livoniškąja atšaka tapęs Kalavijuočių ordinas, 1202 m. buvo įkurtas būtent Rygos vyskupo iniciatyva. Galop, Lietuvai priėmus krikštą ir nebelikus formalaus preteksto karui, Ordino puolimas ne tik nenuslopo, bet netgi dar labiau suintensyvėjo.
Negalima sakyti, kad Europoje niekas nesuvokė grobikiško Ordino veiklos pobūdžio ir visiško jos neperspektyvumo krikščionybės plėtros požiūriu: kryžiuočius griežtai kritikavo švedų vienuolė Brigita (1303–1373), po mirties paskelbta šventąja. Vis dėlto dėl tam tikros viešosios nuomonės inercijos Ordino niekas nesiryžo sudrausminti, ir todėl Lietuva atsidūrė išties nepavydėtinoje situacijoje.

Vienintelis įmanomas kompromisas su Ordinu buvo Žemaitijos atidavimas. Jis išryškėjo dar Mindaugo laikais: mainais už Žemaitiją ir kitas žemes Ordinas jam mielai suteikė paramą vidaus kare ir netgi išrūpino karaliaus karūną. Vis dėlto šis kompromisas pasirodė visiškai nepriimtinas platesnei Lietuvos visuomenei. Tautinis solidarumas viduramžiais galbūt ir buvo suvokiamas šiek tiek kitaip negu dabar, bet, kaip sakė Vytautas, žemaičiai ir lietuviai jautėsi esą „viena tauta ir tie patys žmonės“ ir todėl siekė gyventi vienoje valstybėje. Sėkmingas žemaičių priešinimasis Ordinui ir ypač jų pergalė Durbės mūšyje 1260 m. liepos 13 d. suteikė viltį atkurti lietuvių tautos ir tuo pačiu valstybės vientisumą. Spaudžiamas savo artimiausios aplinkos, konkrečiai seserėno Treniotos, Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės ir vėl paėmė Žemaitiją savo globon. Galima diskutuoti, ar jis galėjo padaryti tai, neatsimesdamas nuo krikščionybės, vis dėlto susidaro įspūdis, kad net ir tokiu atveju karo su Ordinu nebūtų pavykę išvengti – nuo Žemaitijos jį galėjo atgrasinti tik jėga.

XIV a. pabaigos – XV a. pradžios Žemaitijos atidavimų peripetijos – tai tos pačios istorijos variacijos. Ordinas tikėjosi pasiekti savo, išprovokavęs Jogailos konfliktą su Kęstučiu. 1382 m. Jogaila atidavė jam Žemaitiją iki Dubysos, tačiau Ordinas neapdairiai parėmė Vytautą, ir Jogaila kaipmat pakeitė savo politiką. Vytautas elgėsi dar gudriau – nors dėl konfliktų su Jogaila jis buvo atidavęs Žemaitiją Ordinui net du kartus, susitaikęs su pusbroliu, ne tik ją atsiimdavo, bet dar ir sunaikindavo po keletą Ordino pilių. 1398 m. Vytautas vėl atidavė Žemaitiją Ordinui – šįkart vildamasis nutraukti uniją su Lenkija. 1404 m., nesugebėjęs jos atsiimti, jis dar kartą patvirtino Žemaitijos atidavimą ir net padėjo kryžiuočiams ją užvaldyti. Vis dėlto Žemaitija Vytautui kaip buvo, taip ir liko neatsiejama Lietuvos dalis, ir jis niekada neatsisakė siekio ją susigrąžinti. Sutvarkęs einamuosius reikalus Rytuose ir sudaręs taiką su Maskva, 1409 m. Vytautas paskatino žemaičius sukilti. Lietuva vėl pasirinko karą – tautinio vientisumo siekis nusvėrė visas kitas pagundas.

Aptariant Žalgirio mūšį, verta paminėti ir dar vieną svarbų jo aspektą: šis mūšis – tai vienas tų retų atvejų, kai „vardan tos Lietuvos“ buvo atsižadėta ir tarpusavio nesutarimų, ir keršto, ir asmeninių ambicijų. Kad stotų prieš Ordiną vieningai, Jogaila ir Vytautas turėjo viens kitam atleisti labai daug. Be to, Vytautui vardan Žalgirio teko paaukoti karaliaus karūną, kurią jam mainais už atsisakymą kariauti 1410 m. pradžioje siūlė Vengrijos karalius Zigmantas. Vytautas į šį pasiūlymą atsakė trenkdamas durimis – iš Kežmarko, kur vyko susitikimas, jis išvyko neatsisveikinęs, ir tuo, regis, pelnė Zigmanto pagarbą, nes būsimasis imperatorius, pasivijęs Vytautą, pažadėjo neberemti Ordino. Taigi, Žalgiris buvo ne tik karinė, bet ir moralinė pergalė – vertybių pergalė prieš valdžios pagundas.

Kartais Vytautui su Jogaila prikišamas nesugebėjimas pasinaudoti Žalgirio mūšio rezultatais: 1411 m. Torunės taika Ordinas atsisakė Žemaitijos tik iki jų gyvos galvos, be to, nebuvo tiksliai nustatytos sienos. Su tokiais priekaištais galima sutikti tik iš dalies, mat, nepaisant sutriuškinimo, Ordinas tiesiog nepajėgė pripažinti savo pralaimėjimo. Įkvėpti to, kad Vytautui su Jogaila nepavyko užimti Marienburgo, kryžiuočiai svajojo apie revanšą. Ordinas vis dar turėjo didžiulį palaikymą Europoje, ir į kryžiaus žygius atvykstančių riterių netrikdė Lietuvoje pastebėtos bažnyčios. Pririekė dar dviejų karų ir dvylikos metų diplomatinių batalijų, kol 1422 m. Ordinas galutinai atsižadėjo pretenzijų į Lietuvos žemes. Taigi negalima reikalauti iš Žalgirio daugiau, negu jis galėjo duoti.

Kuo Žalgiris aktualus šiandien? Tuo, kad išgirdę šitą žodį, galime aukščiau pakelti galvą ir patikėti, kad kartais teisingumas vis dėlto triumfuoja. Bet Žalgirio tema aktuali ir kitu požiūriu: „kryžiaus karas“ – būtent taip JAV prezidentas apibūdino veiksmus Afganistane ir Irake – tebevykta, ir mes jame dalyvaujame. Tikriausiai pasauliui niekada nepavyks visiškai išvengti kruvinų civilizacijų susidūrimų – vertybės kartais būna pernelyg skirtingos, o pagunda jomis piktnaudžiauti gaji visose pusėse. Vis dėlto, nepasakius, kad kryžiaus karai nesuderinami su Kristaus mokymu, ir neįvertinus viduramžiais padarytų klaidų, kyla grėsmė, kad jos bus kartojamos ir šiandien. Amerikiečių istorikas Williamas Urbanas yra palyginęs kryžiuočių veiklą su šiuolaikinių taikdarių veikla. Belieka viltis, kad šiuolaikinių taikdarių – ypač lietuvių – neteks lyginti su viduramžių kryžiuočiais. Mūsų istorinė patirtis unikali: tapusi kryžiaus karų auka, Lietuva, visgi, sugebėjo priimti krikščionybę laisva valia. Dar daugiau, gindama pagonių teisę turėti savo valstybę ir aiškindama, kad žmonės neturėtų būti krikštijami jėga, Lietuva propagavo būtent tas vertybes, kurios vėliau tapo vakarietiškosios civilizacijos pagrindu. Žalgirio mūšis ir pergalė prieš Vokiečių ordiną – tai mūsų indėlis į šių vertybių suklestėjimą. Tad neužmirškime šio mūšio datos.

OMNI naujienos